Gal buvau kokioje septintoje klasėje, kai įsižiūrėjau bendraklasį Deivį. Žinoma, tą patį, kaip ir absoliuti dauguma likusių klasės draugių. Įsižiūrėti kurį kitą tuo metu būtų buvę “ne lygis“. Bėda ta, kad jis, priešingai nei kiti merginų dėmesio ne tiek išvarginti berniokai, nerodė man nė menkiausio palankumo.
Jei, žinoma, palankumu nevadinsime popieriaus lapų kaulinimo per kiekvieną dailės pamoką ir nuostabiai gracingu rankos judesiu prieš mano nosį padedamų sąsiuvinių per diktantus. Ne tam, kad save pasitikrinčiau - kad jam klaidas ištaisyčiau...
Laikas bėgo, mes jau nesimokėme vienoje klasėje, bendravimas apsiribojo “labas“ per pertraukas, o mano begalinės simpatijos turėjo išnykti kaip dūmas, anot garsaus lyriko, neblaškomos jokių atsako prošvaisčių. Tačiau tada kaip tik ir nutiko istorija, puikiai iliustruojanti visą tolesnį nuotykių ir emocijų kupiną mano gyvenimą: nuo ašarų - iki triumfo, nuo laimės - iki katastrofos, nuo “amžinos“ meilės - iki absoliutaus abejingumo...
Ir štai, nuo ko viskas prasidėjo.
Sėdžiu sau ramiai ant suolelio viename sostinės parkų, šlamščiu traškučius (baisus maistas - fuu...), stebiu stipriausių iš stipriausiųjų Lietuvos vyrų treniruotus kūnus - galiūnų pasirodymas. Gražu. Fantazija dirba. Nuotaika - super. Ir staiga matau - iriasi per žiūrovų grūstį manęs link iki skausmo pažįstama persona. Vauu! Širdis - į kulnus, raudonis - į žandus... Prisėdo šalia. Kalbam. Apie šį bei tą, apie nieką. Deivis subtiliai žeria penkerius metus pavėluotus komplimentus (žinoma, aš jau ne viena iš dvidešimties mergyčių su vienodomis “gumytėmis“ kasytėse - jau ir pažiūrėti yra į ką...), net suskina puokštelę iš tarpsuoliuose per stebuklą nesumindžiotų smilgų. Nieko ypatinga, tačiau vis tiek malonu be galo va šitaip pirmą kartą sėdėti su buvusia didžiąja simpatija ir gauti dozę jo dėmesio. Va taip, manau, tau ir reikia, šnekėk dabar ką nori - kur buvai, kai man tavęs iki skausmo reikėjo... Tokių minčių lydimas smagiai pralekia vakaras. Patamsiais grįždami namo kalbame kvailiausias nesąmones (ak, kaip žavu kartais nusikalbėti), šokinėjame per pravažiuojančių mašinų šešėlius (vaje, kiek mums metų?..), mojuojame autobuso keleiviams... Iš to džiaugsmo užsilipu ant medinio suoliuko, kad įrodyčiau, jog galiu eiti kojomis nesiekdama žemės, ir čia...
...atsipeikėju. Sėdžiu šalia nelaimingojo suoliuko. Veidas įtartinai šiltas ir lipnus. Neprireikia daug laiko, kad suprasčiau, kas nutiko... Ne pūkelis aš, kad mane, užlipusią ant paties jos krašto, išlaikytų neprikalta suolelio lenta. Pramerkiu vieną akį, kitą. Mano laimei - abi ne tik žiūri, bet ir mato. Perbraukiu liežuviu dantis - visi! Pagaliau pakeliu akeles aukštyn. Kas sakė, kad vyrai, vos kraują pamatę, alpsta? Netiesa. Stovi štai. Akys didelės. Paklaikusios truputį. Čiumpa mane į glėbį ir primygtinai tempiasi namo, pareiškęs, jog “tokios būsenos...” namo jis manęs nepaleis. Kokia ta “tokia būsena“, suprantu pamačiusi save jo vonios veidrodyje: į kuodą sulipusios kadaise buvusios švelniai auksinės garbanos, vasariškai šviesūs drabužėliai sodriai nudažyti pliūpsniais iš nosies bėgančio kraujo, prakirsta lūpa monotoniškai pulsuoja ir, baisiausia, vis didėja, didėja, didėja (Dievuli, negi visai užlips ant nosies?!), burna - kaip natūralios vampyrės - pilna kraujo... Deivis didvyriškai stovi šalia ir keičia šaltus kompresus - ant nosies, ant sprando, vėl ant nosies... Valo man veidą, kaklą... Sėdžiu ant vonios krašto užspausta nosimi, lengvai apsvaigusi gal nuo sutrenkimo, o gal nuo jo rankų - kas čia besupras - bandau sudėlioti nelabai į šypseną panašią grimasą. “Kita isteriją pakeltų, o tu šypsaisi...” - nesupranta Deivis. O man linksma. O aš pirmą kartą svečiuose pas savo buvusį svajonių objektą, tas pats objektas laiko man ant kaktos savo nosinę, guodžia mane kaip įmanydamas ir dar sako, kad aš jam ir tokia - pati gražiausia.
Keista - per visą tą katastrofą iš rankų nepaleidau Deivio suskintos puokštelės. Ir dabar ją tebeturiu. Kaip suvenyrą. Atminimui. Kad nepamirščiau, jog nuostabus tas gyvenimas - tegu ir penkmetį vėluojantis...
