Turiu savo klubą. Ne, ne asmeninį. Tiesiog mėgstamą. Ten nėra bumčik-bumčikų ir labai retai teužsuka superseksimadingi šešiolikmečiai. Šitas faktas man, jau truputį metų bagažo turinčiai, nuostabiai patinka. Ne, man ne penkiasdešimt. Net ne trisdešimt dar. Tačiau smagiau tarp labiau susipratusių asmenų, nei paaugliukai.
Po poros mėnesių lankymosi čia, jau gali drąsiai vardais kreiptis ne tik į simpatiškus barmenus, bet ir į du trečdalius lankytojų. Gali būti tikra, kad jie atsakys tuo pačiu. Gerai man ten. Įsitaisau prie baro. „Būk geras, taurę viskio...“. Atneša. „Red label“, žinoma. Savaitgalis. Darbai nelaukia. Ramybė...
Arba, kitaip – kuomet būna „spyglys“. Taip su ištikimiausiom draugėm vadiname būseną, kuomet oi kaip neramu, kažkas viduje žiauriai knirba, neduodamas ramybės, ir norisi šėlti. Kaip tik šaus į galvą, spontaniškai, perdaug negalvojant – iki pergalingos pabaigos. Svarbu – nuotaika! Svarbu – nulis minčių apie nepaskambinusius blondinus ir išėjusius mylimuosius...
„I don‘t know where she‘s leaving...“ na na na na na naaaa – DJ‘us nei vienam vakarui nepamiršta išvykstančios Elis. „And where she‘s gonna go!...“ – jaučiu pareigą visa gerkle pritart, energingai linguodama. Šalia manęs – naujas klubo veidas. Rimtai, naujas, pirmą kartą jį matau. Stebi, šypsosi. Patenkintas kažko labai. Pasislenka arčiau. Elis išsikrausto, baigiu dainuoti. Mezga pokalbį – sąmojingas koks.
Neatsisako padainuot drauge – nei vienu decibelu nuo manęs neatsilieka. Sako, kad patinku jam labai. Na, jis taip pat simpatiškas. Pakankamai simpatiškas, kad ir man patiktų.
Viena daina po kitos, vienas šokis po kito. Įsilinksminam, kvatojamės ir kvailiojam. Komplimentus žeria neužsičiaupdamas. „Tu tokia graži, tokia išskirtinė! Vienintelė tokia. Kaip gera su tavim!“ – ir kodėl gi man tie žodžiai iki skausmo pažįstami?...Kiek kartų esu girdėjusi juos sakant kitus vyrus? Kiek kartų tai buvo tiesiog mielas žaidimas.... Bet šitas kažkoks kitoks.
Taip įtikinamai žiūri į akis, taip nuostabiai švelniai ranką glosto... Šalia jo ir taip trumpos nakties laikas tampa visai neįtikėtinai lekiančiu... Kuo toliau, tuo aiškiau prieš save pradedu matyt širdžiai artimą sielą ir, ką gali žinot, galbūt net kūną...
Jo gražūs žodžiai štai pradeda lietis ne tik lietuviškai, bet ir užsieninių poetų eilėmis bei sparnuotomis frazėmis – antra, trečia, ketvirta kalba. Oho ho – jis dar ir poliglotas! Kažkodėl pasakau, kad lietuviai mieliausi - ne prie širdies man užsieniečiai. Didžioji dauguma jų - kažkokie netikri. „Daug bendrauji su jais?“-klausia. „Pakankamai daug“ - atsakau teisybę. „Supratauuu...“, - nutęsia ir prityla.
–Žinai, - sako, - taip ir maniau. Tikrai suprantu tave. Viskas gerai. Tokia įspūdinga mergina, atsitiktinai tokių paprasčiausiai nebūna. Keista būtų, jei būtų kitaip...
- Kas? – nesuprantu, - būtų keista?
- Na, ką padarysi. Gaila, nelemta man. Bet noriu, kad tau būtų gerai. Tu tikrai man patinki. Duosiu tau telefono numerį.- netikėtai greitai išberia.
Hmm. Kas nelemta? Na, dėl to numerio – viskas ok, užsirašysiu. Man patinka, kuomet turiu galimybę pati rinktis skambinti- neskambinti, o ne laukiu žinių. Bet vyrai labai jau retai siūlo savo mobiliųjų numerius, prieš paprašydami manojo Įtartina...
- Tu tik paskambink. Aš rekomenduosiu tave. Jis suomis. Jaunas dar ir kultūringas. Nebijok, nesiūlyčiau bet kam tavęs. Žinok, tikrai tave suprantu...
Užtat aš nebesuprantu:
- Koks suomis?- klausiu.- Kam man suomio numeris? Maniau, nori, kad tau paskambinčiau?...
- Suprask, mažyte. Toks laikas dabar mano gyvenime – pinigo tiek nėra. Nelinksma. Neįpirksiu aš, atvirai sakau. Tik noriu, kad tau gerai būtų. O jis bus Lietuvoj dar kurį laiką. Pašefuos tave, pamatysi. Rašyk, kol nepersigalvojau. Manai, man labai smagu tave jam atiduot?..
Trumpam sutrinku ir ...suprantu. Taaaip.... Suomis. Mano simpatulka manęs neįperka.... Tikra bėda... Cha.
Nusišypsau. Beviltiška būtų aiškint. O ir kam? Koks gi jis vyras, jei negali patikėt, kad tiesiog šiaip sau man patiko, kad su juo tiesiog šiaip sau gera būti, dūkti ir klausytis jo gal ir pernelyg saldžių komplimentų.......
Juk tuos nelabai įdomius užsieniečius galima pažint tiesiog daug keliaujant, ne būtinai ieškant tarp jų „rėmėjų“. Ech... o aš gal net būčiau norėjusi tą jo „nekokį gyvenimo tarpsnį“ truputį pataisyti... Šitoks „spyglys“ buvo...ir nebeliko staiga. Ech...
Skambinu. Ne, ne suomiui – taksi. Tegu veža mane namo. Šiam kartui jau užtenka...
