Kažkodėl įsivaizduoju, kad anksti susituokę asmenys praranda nemenką dalį nuotykių, kuriuos be jokių sąžinės priekaištų galėtų patirti, neturėdami įteisintos antrosios pusės. Žinoma, jei nuotykius mėgsta.
Esu iš esmės patenkinta savo gyvenimu. Tuo, ką jis man duoda. Kad ir kokių emocijų: didžiai euforinių, tiesiog teigiamų, nemalonių ar visos “pasaulio pabaigos” pareikalauja vienas ar kitas įvykis, džiaugiuosi patirtimi. Vertinu patirtį labiausiai už viską. Kolekcionuoju patyrimus. Su protu, žinoma. Nekalbu apie specialiai režisuojamas sudėtingas situacijas ar kokius, neduokdie, nusikalstamus veiksmus, ištroškus adrenalino dozės. Tiesiog bandau imti daugiausia, kiek tik įmanoma. Su džiaugsmu - kuo daugiau visko, kas pasiūloma. Kažin ar galėčiau sau tiek leisti, būdama ištekėjusi. Tegu ir už paties nuostabiausio vyro. Juk tuomet būtų kaip ir privaloma daugiausiai laiko praleisti tik su juo vienu, atsisakius visos galimos gausos. O jei neatsispirčiau pagundai - kaip ir turėčiau jaustis prasikaltusi... O gal net iš tiesų tokia jausčiausi... Ir jei netapčiau visiška laisvamanė, artimą žmogų skaudinantis patyrimas man tikrai nebūtų priimtinas...
Žinoma, šeimoje atrasčiau begalę naujų žavių dalykų, ne menkesnių, o gal ir svaresnių emocijų. Be abejonių. Tačiau kaipgi čia yra, kad kalbėdamasi “tarp mūsų, mergaičių” su jau kelerius metus šeimoje gyvenančiomis ir dar ką tik į lizdelius sutūpusiomis draugėmis, vis girdžiu, kokia aš esanti laiminga, neskubėdama apsikrauti šeimyninėmis pareigomis. Tada prisimenu, kaip prieš vienas ar kitas jungtuves sėdėdavome ta pati kompanija ir įtikinėdavome viena kitą, ypač, žinoma, jaunamartę, kad po vestuvių “niekas nepasikeis, jei tik patys to nenorėsite”. Taip pat linksėdavome galvomis: jei nesi visiškas bėdžius, šiuolaikinės technologijos ir galimybės puikiausiai pasitarnauja skalbiant, verdant, tvarkant kambarius ar prižiūrint vaikučius. Siaubas baubas rutina po tokių pokalbių tapdavo beveik išgalvotas dalykas jauniesiems prieš vestuves pagąsdinti... O dar anksčiau, dar prieš romantišką rankos ir širdies paprašymą - pamenu tas pačias draugaites, aktyviai ir primygtinai su rimčiausiomis išraiškomis veiduose neigiančias, kad kažkur giliai užspaustas kirba noras apsivilkti puošnią suknelę ir pajusti, ką gi, po galais, reiškia būti nuotaka... Vienoms - iš smalsumo, kitoms - iš nerimo likti vienišomis, trečioms - nes taip tiesiog priderėtų...
Kažkodėl 99 procentų prieš vestuves nori, kad “niekas nepasikeistų” (atleiskite, tuomet kam tekėti, jei viskas taip puiku ir visai nenori permainų?) ir beveik lygiai tiek pat po vestuvių tvirtina, kad štai “kažkas pasikeitė...” Kaip susitarus - beveik visoms toli gražu ne į gera... Ar mano draugėms tiesiog nepavyksta tinkamai pasirinkti?
Teisybės dėlei turiu pasakyti, kad retsykiais, bedūkdama savo pasaulyje, pagaunu mintį, kad per įvykių, pažinčių, jausmų, kalbų gausą nebesusivokiu, kas vyksta iš tikrųjų, o kas - tik lengvai vaidinamas vaidmenukas; ko reikia iš tiesų, o ko noriu vien dėl to, kad tiesiog logiška būtų norėti; kas yra svarbu, patikima ir tikra, o kas tiesiog turėtų būti ir likti viso labo smagia pramoga... Štai kad ir šiandien. Kaip tapo įprasta, pietauju su savo dabartiniu esamuoju vaikinu. Miela man su juo, ramu, tiesiog gera. Viena Gruodė - juk viename asmenyje gyvena po kelis ar net keliolika mažiukų asmeniukų - neabejoju, kad jumyse - taip pat, - tai štai viena Gruodė ramiai patenkinta murkia prie jo šono. Kita gi, iš kažkur giliai, nedrąsiai, bet primygtinai ima draskytis: “Nenoriu geručio, nenoriu jokios ramybės, noriu gabaliuko praeities, noriu senos ryškios meilės, kurios objektą po kelerių nesimatymo metų visai atsitiktinai šįryt sutikau!” O trečioji Gruodė labai skeptiškai nusišaipo ir rezga mintį, kaip po kelių minučių skambins vienam originaliam egzemplioriui, su kuriuo pasiutusiai smagiai ir be jokių išgalvotų įsipareigojimų praleidau dvejus metus prieš atsirandant dabartiniam esamajam... Ne, taip vyksta ne dėl asmenybės susitrejinimo ar kitokių psichologinių bėdų (bent jau šventai norėčiau tuo tikėti...). Tiesiog gyvenu. Ir vieną dieną noriu vienokios, kitą dieną - kitokios patirties. Ir prisimenu, kaip mama man, padūkusiai paaugliukei, sakė: “Visų nesusirinksi, nesusiversi ant virvutės ir nesusidžiovinsi”. Ar tik ne taip dabar bandau elgtis? Viena patinkanti savybė - iš vieno, antra - iš kito, nerasta pas du pirmuosius - iš trečiojo... Na, netelpa jos visos į vieną asmenį, kad ir kaip gaila. Bet ką gi - susirankioju nuostabutį rinkinuką... ir jaučiuosi puikiai.
Argi čia gerai? O ir kas gi čia blogo? Kuičiasi galvoje tokios atvirkščios mintys ir nieko sau padaryti negaliu. Laisvas paukštis aš, niekam neprisižadėjusi, nieko neapvilsiu... Tai ar yra koks reikalas atsisakyti? Ar yra kokios taisyklės, išskyrus kelias mano pačios susigalvotas, kurių turėčiau laikytis? O jei yra - kas gi nusprendžia, ar jos iš tiesų teisingos ir nekeičiamos?..
