Teisėjai gali siautėti keliuose girti, nes yra neliečiami. Jiems suteiktas teisinis imunitetas reiškia, kad avariją ar kitą panašų pažeidimą padaręs teisėjas patenka į savo kolegų rankas. Ne ikiteisminis tyrimas, o tik Teisėjų etikos ir drausmės komisija nusprendžia, ar iškelti drausminę bylą, ar tik draugiškai pasikalbėti su įstatymą pamynusiu teisėju. LTV diskusijų laidoje "TV forumas" teisės ekspertai ir Seimo nariai diskutavo, ar teisinė neliečiamybė Lietuvoje suprantama teisingai.
Ši privilegija politikus ir teisėjus turi apsaugoti nuo galimo keršto, šantažo, bandymų paveikti jų sprendimus. Tačiau kartais teisinis imunitetas tampa primityviu principu: "Ką noriu, tą ir darau, nes pats esu nebaudžiamas". Ne viena Vakarų valstybė jau seniai nusprendė netaikyti teisinio imuniteto administracinėms byloms. Laikomasi nuomonės, kad eismo tasykles ar viešąją tvarką pažeidžiantys teisėjai niekuo nesiskiria nuo visų kitų piliečių. Teisėjas privalėtų ne tik preciziškai laikytis įstatymų, bet ir taikyti sau aukštesnius moralės standartus.
Tačiau dažnai būnab visai kitaip. Prieš kurį laiką per LNK televizija Rūtos Grinevičiūtės laidoje "Lietuvos žinių" vyriausiasis redaktorius Valdas Vasiliauskas komentavo teisėjos Onos Dzedulionienės prieš mirtį parašytą laišką. Redaktoriaus komentaras "Grupinis teisėjų elito portretas" buvo spausdinamas ir "Lietuvos žiniose".
Grupės draugų interesai
Dabar mūsų visuomenę ištikęs visiškas moralinis išsekimas. Ir čia teismai bei teisėjai per septyniolika metų pasidarbavo iš peties, kad žmonės kartu su žlugusiomis viltimis sulaukti teisingumo prarastų tikėjimą pačia valstybe ir jos ateitimi. Tačiau ko kito buvo galima laukti iš teisėjų korpuso, perimto iš okupacijos laikų. "P.Kūris, Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, aukštos prabos konformistas. Jam aukščiausia valdžia - ne įstatymas, o LDDP grupės draugų interesai. Į Aukščiausiąjį Teismą prezidento nukreiptas įvaizdžiui pagerinti", - rašė prieš mirtį O. Dzedulionienė, LDDP laikais išvyta iš Aukščiausiojo Teismo. Ši pacituota buvusio Aukščiausiojo Teismo pirmininko P.Kūrio charakteristika - pati nekalčiausia. Skaitant šios teisėjos, stovinčios Dievo akivaizdoje, kai kiekvienas žodis gali būti paskutinis, todėl įgyjantis testamento vertę, išpažintį, piestu šiaušiasi plaukai: kokie nenaudėliai ir menkystos Lietuvoje vykdo teisingumą. "A.V., Aukščiausiojo Teismo pirmininko pavaduotojas, degradavusi asmenybė, gudrus kyšininkas. Jo Dievas - pinigai. Tai be sąžinės ir padorumo per KGB viršininkavęs sovietiniame Aukščiausiajame Teisme, įsitrynęs prie viršininkų ir nepriklausomoje Lietuvoje." "J.Š., KGB bendradarbis, su LTSR sportininkais dažnai vykdavęs kaip "sirgalius". "Č.J., buvusio patarėjo (prezidento) Andrikio geras bičiulis, padėjęs "reformuoti" teisėtvarką. Patekęs į Aukščiausiąjį Teismą per KGB mafiją Lietuvos nepriklausomybės metais už tai, kad nenuteisęs prie Katedros suimtų demonstrantų 1989 metais. Žinoma, tai padaręs inspiruotas iš šalies geram įvaizdžiui sudaryti. Civilinių bylų pirmininku AT paskirtas už tai, kad, būdamas AT teisėjas, prezidento naudai išsprendė neteisėtai privatizuotą valdišką butą. Labai silpnas teisininkas, kaip ir jo draugas A.V., nesąžiningas ir nedoras žmogus". Tai apie buvusius, LDDP laikų Aukščiausiojo Teismo teisėjus. Jiems nenusileidžia ir tuomečio Apeliacinio ir Vilniaus apygardos teismų teisėjų žiedas. "V.M., Apeliacinio teismo pirmininkas. Klusnus LDDP statytinis". "A.A., kolegų nuomone, kyšininkas, mafijos statytinis." "G.S. labai panašus kaip teisėjas A.A." "R.M., taip pat kyšininkė." "V.V., nespjaunantis į kyšį." "A.D., iš Druskininkų atkeltas į Apeliacinį teismą teisėjas, gudrus, turi teisininko galvą. LDDP klano parankinis." "R.K. - kyšininkė." "P.J. - kyšininkas." "S.G. - senas kyšininkas." "L.U. - kyšininkė." "Z.S. - nukreipta A. ir J. kaip žvalgė, kyšininkė, pasišildžiusi rankas doleriais, įsivaikinant beglobius vaikus užsieniečiams." "S.L., S.P. ir V.R., gerokai pagerianti trijulė. V.R., Aukščiausiojo Teismo teisėjo R. antroji žmona, - chroniška girtuoklė. Šiuo metu lyg ir apsigydžiusi, gydydama nulaužtą koją ir nervus." Toks groteskiškas grupinis Lietuvos teisėjų elito portretas buvo nutapytas prieš penkiolika metų, tačiau vargu ar ir dabar jis būtų patrauklesnis - ne vienas čia minimas veikėjas ir toliau sėkmingai teisėjauja, o į "kyšį nespjaunantis" V.V. yra vienas iš teisminės valdžios vadovų, dažnai besisukiojantis Prezidentūroje. Nepriekaištingos reputacijos reikalavimas teisėjams skamba kaip patyčia. Uždaras, nuo visuomenės visiškai nepriklausomas ir niekam neatsiskaitantis teisėjų klanas visiškai išsigimė. Už šio grupinio elito portreto rėmų liktų absoliuti dauguma dorų Lietuvos teisėjų, kurie kantriai tempia visą sunkaus darbo naštą, tačiau kuriems klano hierarchijoje, dabar pasivadinusioje teismų savivalda, skirtas statistų vaidmuo.
Teisėją nuvarė į kapus
Mūsų skaitytojams priminsime, kad tokį grotestišką teisėjų portretą sudariusi Ona Dzedulionienė savo teisminėje praktikoje klaidų nedarė, o nukentėjo dėl to, kad dabartinę žemės ūkio ministrę Kazimierą Prunskienę pripažino KGB agente. Nagrinėdama šią vylą O. Dzedulionienė suprato atsidūrusi tarp kūjo ir priekalo. Nuojauta teisėjos neapgavo. 1993 metais Seime, kuriame vyravo LDDP dauguma, tvirtinant Aukščiausiojo Teismo teisėjus jos kandidatūra buvo atmesta. Po nervinio streso O. Dzedulionienę ištiko mikroinsultas. Pasigydžiusi dar kelerius metus ji padirbėjo Apygardos teisme. O po antro mikroinsulto buvo priversta išeiti iš darbo. Po to, kai O. Dzedulionienė patvirtino, kad K. Prunskienė bendradarbiavo su KGB, Generalinė prokuratūra sprendimą užprotestavo ir bylą prižiūrėjo Aukščiausiojo Teismo prezidiumas. Bendradarbiavimo faktas ir prezidiumui buvo akivaizdus, tad jis nesiryžo nieko keisti. Tačiau pasikeitus valdžioms buvo surasti teisėjai, kurie ne tik išplovė K. Prunskienės mundurą, bet dar ir įslaptino visą medžiagą.
