Sigitas STASAITIS
Savo pavardės nenurodęs 74 metų pensininkas iš Panevėžio rajono po mirties norėtų būti sudegintas krematoriume.
"Kur reikia kreiptis, kiek tai kainuoja? - klausia jis laiške "Akistatai". - Kur po to artimieji galėtų padėti mano pelenus? Ar yra Lietuvoje koks nors įstatymas, draudžiantis sudegintojo pelenus išbarstyti ne kapinėse, o kur nors buvusioje gimtojoje sodyboje, pievoje ar į jūrą?"
Kadangi palaikų sudeginimu domisi vis daugiau skaitytojų, "Akistata" grįžta prie šios temos.
Ant laužo, grifams ar į žemę?
Įvairiose pasaulio šalyse skirtingi laidojimo papročiai. Pavyzdžiui, Tibete numirėlis išnešamas į kalnus, kur grifai taip nulesa mėsas, jog belieka blizgantys kauleliai. Indijoje bei kai kuriose budistų šalyse išėjusiųjų kūnai deginami. Tačiau absoliuti dauguma pasaulio gyventojų - krikščionys ir musulmonai - numirėlius laidoja žemėje.
Tačiau net ir katalikiškoje Lietuvoje mirusieji vis dažniau kremuojami, lietuviškai tariant - sudeginami. Kodėl? Pirmoji priežastis - mada. Antroji - psichologinė. Kai ką purto mintis apie žemėse karste yrantį, sliekų varpomą kūną, tad palaikų deginimas - kaip ir būdas išvengti puvimo žemėje. Pagaliau yra ir trečia, labai proziška priežastis. Koks bebūtų gražus kapas, mirus palaidotojo vaikams ir anūkams, kapas pasmerktas sunykti. Pasižvalgykite senose kapinaitėse, kaip atrodo šimtamečiai kapai - graudu žiūrėti. Dar senesnių kapų net nerasite - jie sunykę, užžėlę, sutrypti ar užimti jaunesnių. Tuo tarpu pavėjui išbarstyti kremuoto žmogaus pelenai gali tapti amžina Lietuvos dalimi.
Sovietai šnairavo į konclagerius
Jei mintis kremuotis patiko, belieka išsiaiškinti, kaip tai padaryti.
Lietuvoje dar nėra nė vieno krematoriumo. Jau bent keli verslo žmonės rengėsi tokį statyti Vilniuje, Kaune ir net Šiauliuose, tačiau visi planai liko popieriuje - suskaičiavę sąnaudas ir pajamas, verslininkai nusiminė aptikę, jog krematoriumas dirbs nuostolingai. Tačiau išeitis yra - norintys kremuoti palaikus Lietuvos piliečiai juos gabena į Rygą, kur krematoriumas veikia jau daug metų.
Ištikimieji skaitytojai pamena "Akistatos" ekskursiją į Rygos krematoriumą, latviškai vadinamą "Sėru nams". Jis pradėtas statyti dar valdant Gunčiui Ulmaniui - paskutiniajam tarpukario Latvijos prezidentui. Atėję sovietai ne tik Sibiran ištrėmė G. Ulmanį, bet ir sustabdė krematoriumo statybą.
Dabartinė krematoriumo direktorė Inesė Karklynia "Akistatai" sakė, kad Maskvai krematoriumai nemaloniai asocijavosi su Antrojo pasaulinio karo konclagerių krematoriumais, kuriuose vokiečiai supleškino šimtus tūkstančių žmonių.
Per kaminą - į dangų?
Rygos krematoriumas baigtas statyti ir įrengtas 1994 metais. Jis iš karto tapo labai populiarus - dabar kasmet kremuojama maždaug pusantro tūkstančio numirėlių - daugiausia rygiečių, tačiau atvežama kūnų iš visos Latvijos ir net Estijos bei Lietuvos.
Kol tikrinami atvežtųjų palaikų dokumentai, pats kūnas paguldomas į specialų šaldytuvą, kokių daug visų šalių lavoninėse bei morguose. Atėjus kremacijos valandai, krematoriumo darbuotojai velionio karstą deda ant vežimėlio ir veža į specialų kambarį, kurio viduje - dvi kompiuterizuotos, dujomis bei elektra kaitinamos krosnys.
Kad neįvyktų klaida, apsidraudžiama - į velionio karstą įdedama nedegi šamotinė plytelė su numeriu. Tada numirėlis ant specialios ližės įstumiamas į įkaitusią krosnį ir tiesiogine šio žodžio prasme keliauja į dangų, mat mūsų organizmo 80 procentų sudaro vanduo, kuris išgaruoja per ventiliacijos angą. Galima sakyti, tiesiai į dangų...
Deginant girdėti sprogimai
Deginant palaikus nutinka ir kuriozų. Kai kurie žmonės mirusiajam į kišenes ar į karstą įdeda jų mėgstamiausius daiktus. Nieko tokio, jei tai knyga, talismanas, kryželis ar pypkė. Tačiau vienam mirusiam medžiotojui draugai į kišenes pridėjo šovinių nepagalvoję, jog krematoriumo krosnyje jie įkaitę ims šaudyti, kas ir nutiko. Jei krematoriumo darbuotojai pamato, kad mirusiai moteriai į karstą įdėtas jos mėgstamiausių kvepalų buteliukas, taip pat nedelsdami išima - įkaitę kvepalai irgi sprogsta lyg granata.
Sudegus palaikams pelenai suberiami į specialią dėžę. Pagal šamotinės plytelės numerį dar kartą patikrinama, ar tai tikrai to mirusiojo liekanos. Magnetu išrenkamos metalinės dalys - retas kuris miršta jaunas ir sveikas, o senesni žmonės nešioja metalinius sąnarių, dantų protezus, lūžusių kaulų jungtis. Prie magneto prikimba ir medikų aplaidumo įrodymai - medicininės žirklės bei spaustukai.
Galima kreiptis individualiai
Tuomet dėžė nešama į smulkintuvą, kurioje į miltus susmulkinami nesudegantys kaulai. Dar kartą viską patikrinus, susmulkinti pelenai suberiami į cilindro formos metalinę kapsulę (metalinę dėžutę), ant kurios dangtelio graviruojama velionio pavardė bei kremacijos data.
Jei kremuotojo artimieji gali sau leisti, nuperka gražią medinę, metalinę ar akmeninę vazą, į kurią įdedama kapsulė. Pigiausia vaza kainuoja 120 litų, o jei pageidausite tekintos iš marmuro, atsieis kone tūkstantį.
Tačiau visiems, aišku, daug įdomiau, kiekgi įvertinta pati kremacija. "Sėru nams" ji atliekama per kelias dienas ir kainuoja 350 litų, skubi - 580 litų. Tačiau už tokią sumą pilietis privalo pats savo transportu karste atgabenti velionį ir pateikti į latvių kalbą išverstus notariškai patvirtintus dokumentus.
Laidojimo agentai mielai padės
Ne visi nori ar gali susitvarkyti formalumus patys, tad laidojimo paslaugų įmonės mielai pasiruošusios ateiti į pagalbą. Didelės laidojimo paslaugų įmonės "Michel ir partneriai" Šiaulių skyriaus administratorė Sonata Pilkienė "Akistatai" mielai papasakojo, kad į jų įmonę kreipiasi nemažai žmonių, kurie dar gyvi būdami susitaria, jog po mirties būsią įmonės nuvežti į Rygą ir kremuoti.
Pasak administratorės, visa paslauga, įskaitant karstą bei transportą kainuoja 1 300-1 500 litų. Tiesa, tai iš Šiaulių, nuo kurių Ryga kone ranka pasiekiama, o tolimesnių miestų laidojimo biurai gali paprašyti truputį brangiau. Administratorė pridūrė, jog, be mirties liudijimo, reikia formalios Higienos centro pažymos, kad mirusysis nesirgo juodlige, cholera ar kitokia baisia užkrečiama liga. Taip pat nekenktų velionio artimųjų sutikimas, kad vėliau susipykus neprasidėtų bylinėjimasis teisme.
Paprastai bet kuri laidojimo paslaugų įmonė padeda surinkti pažymas, pasirūpina, kad reikalingi dokumentai būtų išversti į latvių kalbą, o vertimai patvirtinti notariškai.
Kol kas - teisinė sumaištis
Sudeginus palaikus iškyla paskutinė problema - ką gi daryti su pelenais. Daugelis žmonių vazą (ar kapsulę su pelenais) deda į karstą ir laidoja žemėje tradiciniu būdu surengdami tradicines laidotuves. Tačiau yra nemažai žmonių, kurie prieš mirtį testamente paprašo, kad jo pelenai būtų išpilti į jūrą ar kur nors ant gimtosios žemelės.
Šiaulietė advokatė Stanislava Šulcaitė "Akistatai" paaiškino, jog naujasis Baudžiamasis kodeksas numato griežtokas bausmes už nusikaltimus mirusiojo atminimui, tačiau nei į ją, nei į kitas jos pažįstamas advokates dar niekas dėl tokių kaltinimų nesikreipė. Šiaulių apygardos prokuratūros pareigūnai tokio klausimo iš viso išsigando. Paaiškinę, kad Baudžiamojo kodekso komentaras apie nusikaltimus mirusiojo atminimui dar neišleistas, jie plačiau problemą pakomentuotų tik specialiai pasiruošę.
Publikaciją išgelbėjo Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros prokuroras E. Daujotas. Jo žodžiais, sudeginto žmogaus pelenai nebėra nei palaikai, nei organiniai teršalai, todėl velionio artimieji su jais tinkami elgtis kaip panorėję - niekas nedraudžia pelenus laikyti namuose arba išpilti.
Draudžiama tik teršti
Tiesa, yra etinė problema - negalima pelenų pilti ant svetimos žemės, ypač jei jos savininkas tai žino ir nenori. Tarkim, prieš mirtį žmogus pageidaus, kad jo pelenei būtų išpustyti ant sklypo, kur stovėjo jo gimtasis namukas, o dabar ten spindi privatus restoranas. Pastarojo savininkas, žinoma, nepageidaus pelenų klientų salėje ar kiemelyje, o ten juos išpylus verslininkas gali kreiptis į policiją dėl chuliganiško elgesio ar piktybinio teritorijos teršimo.
Laidojimo paslaugų įmonės "Michel ir partneriai" administratorės S. Pilkienės nuomone, tai tik simbolinė, lengvai išsprendžiama problema. Ne vienas žmogus yra išpylęs pelenus virš pievos ar laukų ir niekas dėl to nereiškė pretenzijų.
"Akistatos" žiniomis, ne vienas jūreivis prašė, kad jo pelenai būtų išpilti į jūrą, o lakūnai ar oreiviai - iš lėktuvo ar oro baliono. Noras dažniausiai įvykdomas ir niekas dėl to nenukenčia, nereiškia pretenzijų.
Pensininkas laimingas šalia urnos
"Akistata" rado invalidą šiaulietį 69 metų Konstantiną, kuris savo mirusios žmonos pelenus laiko vazoje namie.
- Mano žmona sirgo vėžiu, labai bijojo mirties ir labai nenorėjo po jos gulėti žemėje ėdama sliekų, tad prieš išeidama pasiprašė sudeginama. Kremuoti žmonos kūną man kainavo 1650 litų, - prisimena vyras. - Tačiau paskaičiuokime, kiek sutaupiau atsisakydamas kapo su antkapiu. Mes vaikų neturime, o aš nebejaunas - kas po mano mirties prižiūrės žmonos kapą? Tai ne viskas. Esu katalikas, todėl norėčiau žvakę uždegti prie žmonos palaikų per Vėlines, jos gimimo bei vardo dieną, per mūsų vestuvių metines ir, žinoma, jos mirties datą. Jei jos kūnas gulėtų kapuose, norėčiau į kapines lėkti mažiausiai penkis kartus per metus, tam neturėčiau sveikatos ir išgyvenčiau. O dabar sukaktuvių dieną pasidedu urną su pelenais ant stalo, šalia uždegu žvakelę, pasišneku su ja... Ir man taip gera, ramu. Tik nerašykite mano pavardės, nes gal tai neteisėta, perskaitę pareigūnai dar atims urną su pelenais. Neištverčiau!
