Keista, tačiau, atrodo, apie pusę balsuotojų eis prie urnų ir mėtys ten savo pilietinės valios aktus. Matyt, jau stipriai nebėra kas veikti, o pramogų industrija balsuojančiai visuomenei nesugeba pasiūlyti ką labiau prieinama nei alus. Rinkimai - malonios iliuzijos metas. Per rinkimų laidas rinkėjai glostomi, dėl jų rėkaujama arba ilgai ir rimtai argumentuojama.
Tai nėra vilties metas rinkėjui, rinkimai - tai vilties metas partijoms.
Bet žmonėms gražu, vis pramoga ar iliuzija, ar pareiga. Nesuprasi, kas juos veda prie balsadėžių. Man kažkodėl atrodo, kad balsuoja - dėl įdomumo - ką tik įgijęs pilietines teises jaunimas, susidomėjęs, kaip tai daroma, ir pareiginga uoli senoji karta, užaugusi prie anų privalomų rinkimų ir dabar dar pavežėjama geradarių autobusų. Jie eina iš sovietinės pareigos ir, be to, provincijoje tai proga prie parduotuvės maktelėti buteliuką kitą su seniau matytais pažįstamais. Taigi tai sovietmečio balsuotojų elitas. Provincijos žmonės.
Kokie dar balsuotojai būna?
Būna balsuotojai entuziastai. Jie plaikstosi po rinkimų salę, aiškinasi, kas jau balsavo, užkalbinėja ir užkabinėja kitus balsuotojus, lenda žiūrėti į sąrašus, ar kaimynas įrašytas, ar ne, niekaip nenutaiko laiko pasiimti biuletenio, išdėsto savo nuomonę apie demokratiją ir tada išeina, idant grįžtų vėl ir viską pakartotų iš naujo.
Kita balsuotojų grupė - balsuotojai priekabiautojai. Jie ieško pasitenkinimo, kabinėdamiesi prie policininko ir rinkimų apylinkės pirmininko/ės (lytis nesvarbu). Jie labai barasi ir ant policininko, ir ant valdžios, kuriai, jų nuomone, atstovauja visi, kurie sėdi už stalų. Jie pareiškia vertingas pastabas apie prastą apylinkės pasirengimą, ilgai ieško, ar visos policininko uniformos sagos užsegtos ir gerai nušveistos, priekabiauja, kad nėra gėlių vazono, o jeigu toks yra, pasako, kad vazonas visai ne toks, o apie gėlę jau nėra ką kalbėti.
Rimtuoliai. Tai rinkėjai, suvokiantys, kad jie šiuo metu lemia valstybės likimą bent penkmečiui, eina orūs, išdidūs, susimąstę, dažnai taurios kančios už Lietuvą perkreiptu veidu. Mesdami biuletenį į urną ilgai dairosi, ar kas mato, ar gal net filmuoja, o kadangi dažniausiai tokių kaip tik niekas ir nefilmuoja, jie išeina dar labiau susirūpinę ir surimtėję, nes, ko gero, ima suvokti, ką padarė.
Keistuoliai. Rinkimai ištraukia labai įvairią publiką, atsiminusią, kad ji turi pasą ir kad gali išeiti iš savo landų, ir kad šiandien niekas jų negaudys. Jie būna apsitaisę oranžiniais arba žaliai raudonais drabužiais, nešasi tuščių butelių rezginėlę, maišą kitą visai neblogų ir gal kuriam reikalui praversiančių skudurų, dažnai jie skleidžia specifinį dvelksmą. Balsuoja pažiūrėję, ar kandidatas barzdotas ar ne. Partijų sąrašus pažymi “Teleloto” principu, nes yra inteligentiški ir prieš kelerius metus žaidė šį intelektualų žaidimą.
Žmonės su kaklaraiščiais. Rimtuolių porūšis. Tai žmonės, išėję pasivaikščioti ir išgerti. Rinkimų apylinkėse ieško tokių pat. Balsuoja už tuos kandidatus, kurie be kaklaraiščių.
Žiopli balsuotojai. Absoliuti balsuotojų dauguma, nors jau praėjo penkiolika metų demokratijos, nerandanti salėje balsadežės, lendanti ne prie savo stalelio, pamiršę pasą ar rinkėjo pažymėjimą, rašiklį - būtent dėl jų ir pririšami rašikliai balsavimo kabinose; jie grūdasi į vieną balsavimo kabiną ne mažiau kaip po tris keturis, pastebimi ir atvejai, kai rinkimų kabinoje susigrūda iki dvylikos žmonių ir ankštoje patalpoje laidosi tyliomis droviomis replikomis apie tai, kad, ko gero, nepavyks pataikyti biuletenio į balsadėžę.
Ir dažniausiai būna teisūs.
Tualeto žmonės. Tai tiesiog žmonės su kaklaraiščiais, kuriems prireikė į tualetą ir jie išgėrę alaus bei pasišnekėję eina į tualetą ir labai reikalauja, kad komisija tualeto nerakintų, nes pisuaras - tai žmogaus teisė.
“Mes juk Eurosojuze”, - oriai kalba jie, kiek linguodami.
Neapsisprendę rinkėjai. Jie ateina skubėdami, suprakaitavę, su pirkinių sąrašu dešinėje rankoje ir suglamžytu polietileno maišeliu kairėje, bet atėję pasimeta ir ilgai svarsto, už kurį sąrašą jiems žmona liepė balsuoti, ir dažniausiai pasirodo, kad jie užsirašė ne tai, ne ten, o paėmė tik pirkinių raštelį, o už ką balsuoti - užmiršo; jie labai jaudinasi ir skambina mobiliaisiais pasitarti.
Kartais tokie atpažįsta vienas kitą, matyt, pagal rūšies požymius ir sulindę vienon vieton, surėmę kaktas, karštligiškai bando prisiminti, kuri partija geroji.
Po to jie vis vien balsuoja “iš akies”.
