Remigijus RAINYS
Šiemet Lietuvos Respublikos Ginklų fondas prie Lietuvos Respublikos vyriausybės atšventė savo įkūrimo septyniasdešimtmetį. Jis veiklą pradėjo dar 1935 metais generolo Stasio Raštikio iniciatyva, tačiau 1940 metais, šalį okupavus Sovietų Sąjungai, buvo uždarytas. Vėl atkurtas Ginklų fondas tik 1991 metais. Fondo direktorius Gintautas Mišeikis bei Licenzijavimo ir kontrolės skyriaus vedėjas Dominikas Urbas pažymėjo, kad abu kartus fondo įkūrimo tikslai buvo tie patys - surinkti žmonių aukas krašto gynybai. Tiesa, 1991 metais eiliniai Lietuvos žmonės daug pinigų neturėjo, todėl daugiausiai aukojo ginklus. Patriotiškai nusiteikę piliečiai nešė į policijos komisariatus medžioklinius dvivamzdžius ir kitokius šaunamuosius ginklus, tad skubiai buvo atkurtas Ginklų fondas, kuriame suburta grupelė specialistų turėjo nuspręsti tolesnio jų panaudojimo galimybę. Pirmieji savanoriai, sovietinės agresijos dienomis gynę Aukščiausiąją Tarybą, buvo ginkluoti dažniausiai žmonių suaukotais medžiokliniais šautuvais. Fondui buvo leista pirkti ginklus užsienyje. Pirmieji ginklai buvo nupirkti Čekijoje, jais buvo apginkluota policija.
Armijai ir civiliams
Vėliau Ginklų fondo veikla išsiplėtė, nes jis turėjo apginkluoti ne tik policiją, bet ir kariuomenę, prokuratūrą, saugumą ir Vadovybės apsaugą. Visoms šioms jėgos struktūroms ginklus ir šovinius iki šiol perka Ginklų fondas, nors dabar, pakeitus įstatymus, ginkluotę turi teisę pirkti ir Krašto apsaugos ministerija. Tačiau prekyba ginklais yra ganėtinai specifinė sfera, ir pardavėjai nelabai nori bendrauti su naujais klientais, todėl iki šiol didžiąją dalį pirkimų armijai vykdo Ginklų fondas. Fondo realizacijos skyrius vienintelis šalyje pardavinėja ir savigynai skirtus ginklus gyventojams. Nors šie pageidauja įvairiausių modelių ginklų, tačiau pastaraisiais metais daugiausia parduodama Makarovo sistemos pistoletų. Taip yra todėl, kad jie pigiausi. Pagamintą Bulgarijoje Makarovo pistoletą Ginklų fondo parduotuvėje galima nusipirkti net už 700 litų. Tuo tarpu "Valter", "Sig Sauer" ir kitų žinomų firmų trumpavamzdžiai ginklai kainuoja tūkstančius. Savaime suprantama, jog tokius perka labiau pasiturintys žmonės. Yra mėgėjų, kurie, kaip ir amerikiečiai, pripažįsta tik revolverius. Anksčiau šie ginklai buvo vertinami kaip patikimiausi ir niekad neužsikertantys, tačiau maždaug nuo 1980 metų automatinių pistoletų ir šovinių patikimumas pasiekė tokį lygį, kad pistoletai niekuo nebenusileidžia revolveriams.
Savigynai - tik didelio kalibro ginklai
Ginklų savigynai pirkimas labai išaugo apie 1996 metus, kai buvo priimtas pirmasis Ginklų kontrolės įstatymas. Dideli kiekiai buvo parduodami ypač tada, kol dar nebuvo įvesti šovinio galingumo ir dėtuvės dydžio apribojimai. Dabar šovinių galingumas neberibojamas, tačiau leidžiamas kalibras - tik iki 9 mm, o dėtuvėje negali tilpti daugiau nei 13 šovinių. Šiuo metu Ginklų fondo specialistai drauge su Vidaus reikalų ministerija ir policija ruošia Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo projektą, kuriame siūloma panaikinti šiuos apribojimus. Nelogiška riboti pistoleto dėtuvės talpą iki 13 šovinių, kai dėtuvių leidžiama turėti kiek tik nori. Turtingesnieji jomis apsikabina visą juosmenį, o dėtuvės pakeitimas užtrunka ne ką ilgiau, nei laikotarpis tarp dviejų šūvių. Nuspaudus mygtuką, tuščia apkaba krinta ant žemės, o vietoj jos, akimirksniu "įkalęs" kitą, gali šaudyti toliau. Priimant pirmąjį įstatymą, priešinosi Ginklų fondo specialistai dėl šovinio galingumo ir kalibro ribojimo. To siekė ir kai kurie policijos vadovai, kurie teigė, jog piliečiams negalima duoti tokio pat galingumo ginklų, kokiais ginkluoti pareigūnai. Tačiau po kelerių metų, paprašius pateikti duomenis, kiek piliečių šaudėsi su pareigūnais, paaiškėjo, kad legaliai savigynai įsigytu ginklu į pareigūnus nebuvo paleistas nė vienas šūvis. Tie, kurie kėsinosi į pareigūnus, naudojo nelegaliai juodojoje rinkoje įgytus ginklus. O kriminalinio pasaulio ginklų prekeiviai jokių apribojimų nepaiso. Vis dar aiškinama, jog savigynai reikia pirkti mažo kalibro pistoletus, tarp kurių populiariausi moteriški 6,35 mm "brauningiukai", tačiau D. Urbas teigia, kad, jei būtų jo valia, jis tokius ginklus uždraustų. Amerikiečiai net 9 mm kalibro ginklus palieka tik tarnybiniam naudojimui, o savigynai siūlo mažiausiai 10 mm kalibrą. Tiesa, rekomenduojamas mažesnis šovinio galingumas, bet didesnio diametro kulka su buku galu. Tada pataikius į bet kurią užpuoliko kūno vietą, jis būtų smarkiai bloškiamas atgal ir jau nebegalėtų pulti. Šaudant mažo kalibro ginklu drebančia ranka iš 5 - 6 metrų atstumo vieną po kitos kulkas leidžianti moteris savo skriaudiką tarsi tik subado mezgimo virbalu ir dar labiau suerzina. Žmogaus organizmo priekinėje dalyje tėra tik 15 procentų ploto, į kurį pataikius galima sužeisti pavojingai, todėl, norint neutralizuoti užpuoliką, reikėtų išpleškinti mažiausiai visą apkabą. Tačiau iki tol nusikaltėlis gali atimti iš savo aukos ginklą ir net ją nužudyti. Tiesa, po kurio laiko jis gali mirtinai nukraujuoti, bet ir jo aukai nuo to jau nebebus lengviau. Naudojant didelio kalibro ginklus, užpuolikas nebegali padaryti žalos net pataikius jam į ranką ar koją, tačiau išlieka gyvas. Taip besiginantis nebesijaučia tapęs žmogžudžiu ir nepatiria moralinės traumos.
Ginklų pardavimo apimtys mažėja
Dar prieš kelis metus Ginklų fondas savigynai parduodavo ginklų už maždaug 3,5 milijono litų, vėliau - už 2,7 milijono litų, o pastaruoju metu pardavimo apimtys net nesiekia 2 milijonų litų. Nemažai ginklų grąžinama į fondą, ir speciali tarpžinybinė ekspertų komisija ištiria, ar jie tinkami parduoti komise, ir nustato jų kainą. Trumpavamzdžius ginklus jų savininkai grąžina į komisą, kai nori įsigyti naujo modelio galingesnį ginklą ar išvyksta iš Lietuvos. Pastebėta, kad labiau pasiturintys žmonės dažnai perka antrą, pigesnį ginklą, kurį naudoja treniruotėms. Šovinys brangiam pistoletui kainuoja mažiausiai po vieną litą, todėl net "paklojęs" už ginklą po 3000 ir daugiau litų, pilietis negali sau leisti per vieną treniruotę "vėjais paleisti" mažiausiai po dešimt litų. O jei dar į svečius užsuko bičiulis ir, bandydamas savo rankos taiklumą, iššaudė dar "dešimt litų"? Norint normaliai įvaldyti ginklą, reikia treniruotis beveik kasdien ir iššauti ne mažiau kaip po 10 - 15 šūvių, todėl net turtingi amerikiečiai treniruotėms perka sau antrą, mažo kalibro pistoletą, iš kurio šūvis ir mūsuose tekainuoja 20 centų.
Nustebino karo atašė
Nors vengdama būti apkaltinta konkurencija su privačiomis ginklų Parduotuvėmis, Ginklų fondo parduotuvė medžiokliniais šautuvais prekiauja tik komise, tačiau trumpavamzdžių ginklų pasirinkimas čia neįtikėtinai didelis. Šiuo metu priskaičiuojami net 75 modeliai, ir jų asortimentas nuolat gausėja. Gintautas Mišeikis mena, kad pernai čia apsilankę kitose šalyse reziduojantys karo atašė iš užsienio ambasadų kelias valandas nesitraukė nuo ginklų vitrinų ir apžiūrinėjo pistoletus bei revolverius, pagamintus JAV, Vokietijoje, Brazilijoje, Pietų Afrikos Respublikoje, Čekijoje bei dar daugelyje šalių. Diplomatai iš 20 valstybių teigė, kad jų šalyse tiek įvairiausių ginklų modelių vienoje vietoje nerasi, ir teiravosi, kaip juos galima įsigyti. Daugelis nustebo, jog nuolat Lietuvoje gyvenantys ginklus laikymui gali nusipirkti taip pat, kaip ir Lietuvos piliečiai, tačiau juos įsivežti į savo valstybes gali tik laikydamiesi savo šalies įstatymų. Laikinai į Lietuvą atvykę užsieniečiai jiems patikusį pistoletą ar revolverį gali nusipirkti, tik pateikę atitinkamų savo valstybės instancijų leidimą, tačiau per 10 dienų jie su savo pirkiniu privalo išvykti iš Lietuvos.
Liberaliausias įstatymas
Šiuo metu Lietuvoje galioja vienas iš liberaliausių Europoje Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymų, tad ginklą savigynai įsigyti nėra sudėtinga. Panaikinta nuostata, kai perkant ginklą reikėdavo įrodyti, jog jis būtinas savigynai. Jei nėra priežasčių, dėl kurių ginklo įsigyti negalima, tai jį nusipirkti nedraudžiama. Šiokie tokie keblumai gali kilti Lietuvai stojant į Šengeno erdvę, nes tose šalyse galioja nuostata, jog pilietis, perkantis ginklą savigynai, turi įtikinti atitinkamas valstybės institucijas, kad jam gresia realus pavojus. Būtina įrodyti, jog, įsigijus ginklą, šis pavojus sumažės. Tačiau pastaruoju metu Šengeno sutarties šalyse šio reikalavimo ketinama atsisakyti, nes Europos Sąjungos ginklų apyvartos direktyvoje apie tai net neužsimenama. Kai bendrųjų reikalavimų nebėra, tai valstybės - narės neprivalo to įtraukti į savo įstatymus, tačiau ir neprivalo išbraukti savo priimtų nuostatų. Todėl, pavyzdžiui, Austrijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Belgijoje įrodinėti gresiantį pavojų būtina. Maža to, kas treji metai Tikrinama, ar grėsmė dar išliko. Jei jos nebėra, tai vienose valstybėse savininkas savo ginklą privalo parduoti, o kitose - tik praranda teisę jį nešiotis. Lietuvoje ginklą savigynai įsigyti pakanka medicininės pažymos, kad pirkėjas neserga psichine liga, nėra alkoholikas bei narkomanas ir jo sveikata atitinka kitus minimalius reikalavimus. Psichiatro pažymas privalo pristatyti ir kiti pirkėjo šeimos nariai. Tikrintis sveikatą privaloma kas 5 metus. Be to, būtinas ir teritorinio policijos komisariato leidimas, kuris išduodamas, įsitikinus nepriekaištinga pretendento reputacija, bei pažyma apie sėkmingai užbaigtus naudojimosi ginklu kursus. Nepriekaištingos reputacijos piliečiai negali būti teisti ar išvengę atsakomybės, susitaikius su nukentėjėliais, bei atitikti dar daugybę kriterijų, su kurių sąrašu kiekvienas gali susipažinti teritoriniame policijos komisariate.
Ginklai "ilsisi" seifuose
Ginklų fondas šalies piliečiams savigynai yra pardavęs tik 13000 ginklų, kurie kriminogeninei padėčiai praktiškai neturi jokios įtakos. Keliems šimtams Lietuvos gyventojų tenka tik vienas fonde nusipirktas ginklas, tad nenuostabu, kad neužregistruotas nė vienas atvejis, kai jis buvo panaudotas darant nusikaltimus. Fondo direktorius teigia, jog tik pavieniais atvejais šie ginklai buvo naudojami ir savigynai. Pagal parduodamų šovinių kiekius fondo specialistai daro išvadą, kad maždaug iš tų 13000 parduotų ginklų, maždaug 12800 nuolat ramiai guli seifuose, ir jų savininkai tik retkarčiais su draugais nusineša juos rankos pramiklinimui į oficialias šaudyklas ar pašaudo į taikinį su bičiuliais. Ginklas savigynai dažniausiai reikalingas žmogaus psichologinei būklei pagerinti, o ne realiam vartojimui. Jei pilietis, nusipirkęs 50 šovinių, kitos dėžutės pirkti atvažiuoja tik po 4 metų, tai jo tikrai negalima vadinti apsiginti pasirengusiu šauliu.
