Kiekvienas išvykimas, kad ir kur jis būtų - visada šventė! Bent jau man. Šį kartą - Kaliningradas. Kionigsbergas. Ką mes žinome apie savo artimiausius kaimynus, gyvenančius toje pačioje laiptinėje?! Kartais pasisveikiname...
Panašus požiūris ir į mūsų valstybės kaimynines šalis: Lenkija - ne užsienis. Ji mums - lyg pereinamas kiemas, pakeliui į tolimesnius, įdomesnius kraštus.
Varšuva mūsų akims niūri, o jų keliai - vieni autoįvykiai.
Mikolaikos - vaikams, kol tokių vandens malonumų dar nėra Vilniuje ir Druskininkuose. Beje, pastarasis „naujos“ gydyklos pastatas sugriautas, nors jį pritaikius šiuolaikinėms reikmėms galėjo būti unikalus tarybinės architektūros paminklas.
Į kaimyninį didžiarusių anklavą veda du keliai, jei neskaičiuosime vandens trasų, nutiestų vietinių ichtiandrų: per Tilžę - Sovetską - ir per Kuršių neriją. Mūsiškis driekėsi tiltu per Nemuną. Ant jo nebuvome vieniši - vietiniai gyventojai po keletą kartų per dieną zuja pirmyn atgal tarp pagrindinių šiokios tokios mitybos šaltinių - rusiškojo „duty free“ ir lietuviškojo, sočios Europos Sąjungos valstybės degalų tepalų supirkimo punkto. Asortimentas nėra labai įvairus: cigaretės ir kiti kaitriau degūs produktai - degtinė, dažniausiai skirta vidaus vartojimui, ir rečiau kaip kitokių troškulių malšinimo priemonės - benzinas ir visos likusios naftos išraiškos. Nemažai Kybartų gyventojų daliai tiltas per didžiausią Lietuvos upę - pagrindinis ir vienintelis gyvybės kelias.
Pirma stotelė - dokumentų patikrinimas.
Po ilgo lietuviško alaus atsargų naikinimo atsiranda natūralus poreikis - patekti į tualetą. „Kur galėtume rasti tualetą?“ - klausiame. Atsakymas paprastutis: „A tualet u nas... vezde” („Čia visur - tualetas“)... apsvaigina ir verčia iš klumpių! Šie pasieniečio ar muitininko (aš jų neskiriu) atsainūs žodžiai keltų audringo juoko bangą, bet mes inteligentiškai apsirengę, randame labiau apibrėžtą, sakyčiau, pakenčiamą, vietą. Rusų kalboje jai apibūdinti yra žodis „snosnyj“ - suprask, kaip nori - pakenčiamas arba griautinas (dievinu tą kalbą už galimybę pasirinkti!).
Ne mažesnį malonumą už kalbos vingrybes šioje situacijoje kelia tai, kad pagrindinį apsilankymo tikslą pasieki nemokamai, ko nerasi, pavyzdžiui, ant lietuvių ir latvių pasienio.
Dokumentų patikra įvyksta sklandžiai.
Užšokame į „shopą“, kad patys įsitikintume gandų pagrįstumu apie mažas čionykštes kainas. Sumetame (...ir susimetame), kur grįždami naudosime komandiruotpinigius. Gandai pasitvirtino, o ir rinktis yra ką, ypač man, rūkančiam ir nespjaunančiam (būtų šventvagystė!) į taurelę graikų metaksų ar kitų užjūrių relaksantų.
Į kelią! Nuo Tilžės tilto iki paties Kaliningrado, sąžiningai vokietukų grįstą dar praėjusiame amžiuje. Pačiame Kaliningrade į akis kris daug vokiškų brangiastatybinių darbų ženklai.
Nacių laikais, tam, kad priešas būtų labiau pažeidžiamas, pakeles apsodindavo medžiais (aš maniau - kad vasarą kristų šešėlis ir nebūtų taip karšta klajūnui, o žiemą saugotų nuo žvarbaus vėjo) ir klojo vingiais (et, nesuprantu aš karo meno).
Dalis kelio atitinka visus europinius reikalavimus - galima drąsiai spausti šimtine ir greičiau.
Pakelės degalinės padorios, bet ne be trūkumų - ne visose ir ne viskas parduodama naktimis.
Nebe už kalnų ir Kaliningradas.Vakare miesto prieigos niūrios... Niūrokos, gal tik toks subjektyvus įspūdis? Mūsų vairuotojas, vežantis lietuvišką duoną ir dar kažką valgoma, sustoja prie vokiško statinio, aiškiai bandyto atnaujinti pagal geriausias europines tradicijas, tik su ryškiu rusišku atspalviu - saiko nebuvimu, o tai, beje, ech kaip nesvetima ir mums.
Viešbutis. Mus kvietusiųjų giliu įsitikinimu - vienas padoriausių viešbučių mieste, o paprasčiau tariant, buvęs bendrabutis bandytas pritaikyti įsivaizduojamoms viešbučio reikmėms. Gigantiška lova (vėliau papasakosiu, kam tokia kvadratūra naudojama) - virtuvė! Po kambarių tyrimo, kur teks praleisti dienelę kitą, pažintis su viešbučio restoranu, į kurį patekome per biliardo salę. Joje - skustagalvių raumenų kalnų sambūris. Naiviai klausiu, kodėl, kokie čia banditai? Man įtaigiai paaiškinama: Kaliningradas - uostas. Visi kroviniai pagal įstatymą yra lydimi, prižiūrimi ir saugomi (pravažiuodami geležinkelio stotį, matėme tokį neaprėpiamą skaičių traukinių, o tai nė iš tolo nepriminė mūsiškio Vilniaus mazgo). Būna ir taip. Prie visko priprantama, taikausi prie aplinkybių ir aš.
Valgiaraštyje renkuosi žuvį. Pasisekė, pasirodo, stebėtinai padoriai pagaminta. Geriame degtinę. Anot mūsų šeimininko, ji dar nesugadinta, t.y. vos parduotuvėse pasirodo nauja šio gėrimo rūšis, ji atitinka visus standartus. „21 VEK“ - kieta! Dvidešimt pirmas amžius - jėga!
Seniai seniai, maždaug prieš „n“ metų, man dažnokai teko būti Kaliningrade ir jo apylinkėse. Malonūs prisiminimai išlikę apie Svetlogorską - Raušeną - populiariausią vietelę, kuri dvelkia ikikarinės Prūsijos kurortine dvasia. Paradoksali šio išlikimo priežastis - tai buvusi sovietinės armijos viršūnėlių poilsio bazė, todėl nesuspėta prišnerkšti ir sugriauti.
Jantarnyj - Palmnikenas. Paskutiniu sukrečiančiu įvykiu šios gyvenvietės istorijoje tapo masinės žydų šaudynės šaltame Baltijos jūros vandenyje per Antrąjį pasaulinį karą. Tą kartą naciai išžudė apie du tūkstančius žmonių.
Gyvenvietė - gintaro kalvė, kurioje išgaunamas ir perdirbamas gintaras, o legaliais ir nelegaliais būdais bei keliais jis tampa kažkodėl lietuvišku auksu. Turėjau ir aš jaunystėje tokio verslo nuodėmę. Šį kartą atvykau ne dėl to...
„Kaliningradas išmirs nuo AIDS ar taps Europos miestu?“ - rytą paklausiau savęs, pakeliui į konferenciją, į kurią ir buvome kviesti.
