Nepaisydamas politinio korektiškumo, Henry Harpendingas tvirtina, kad protą gali genetiškai nulemti kultūrinė aplinka. Jutos (JAV) universiteto antropologijos profesorius ir du jo kolegos įsitikinę, iki XVII a. tarp Centrinės ir Šiaurės Europos žydų aškenazių buvo įsitvirtinusi natūrali atranka pagal intelektą. Jų hipotezę paskelbė „Biosocialinių mokslų žurnalo“ („The Journal of Biosocial Science“) 2005 m. lapkričio numeris.
Nors ir suprasdamas, kad jų argumentams pagrįsti reikalingi išsamesni tyrimai, Harpendingas savo teorijos prielaidas aiškina žurnalo „Mokslo ir technologijų naujienos“ („Science & Theology News“) sveikatos skyriaus redaktorei Fredericai Saylor.
– Ar galėtumėte trumpai išdėstyti teorijos apie aškenazių genetikos įtaką jų intelektui esmę?
– Prieš keletą metų su pora kolegų pradėjome šnekučiuotis apie Šiaurės Europos žydų biologiją. Žmogaus biologijos požiūriu jie yra viena įdomiausių pasaulio populiacijų dėl dviejų priežasčių. Pirma, dėl aukšto intelekto, antra – dėl jų populiacijoje gana dažnai paplitusių paveldimų sutrikimų.
Gregas Cochranas, pagrindinis straipsnio autorius, vieną dieną tarstelėjo, kad šie du dalykai gali būti susiję, ir mes pradėjome gilintis į šią hipotezę. Kuo daugiau gilinomės, tuo geresnė ši idėja atrodė. Aptikome, kad keletas šių sutrikimų skatina intelektą, taigi po ilgų apsilankymų bibliotekoje ir matematinių skaičiavimų paskelbėme šį straipsnį, kuriame teigiame: „Štai įdomi hipotezė, reikėtų ją patikrinti“. Straipsnyje daug medžiagos ir visa, ką mes aptikome, palaiko šią hipotezę, tačiau tai kol kas tik hipotezė.
– Ar galėtumėte šia hipotezę pakomentuoti išsamiau?
– Pažvelgus į Šiaurės Europos žydų istoriją, akivaizdu, kad čia jie pasirodo apie 800 m. Jie prekybininkai ir finansininkai – beveik visi jie prekybos ir finansų sričių atstovai. Dėl tam tikrų priežasčių jie buvo priversti pasirinkti šias profesijas, kurios reikalavo aukšto intelekto koeficiento, ir šiose profesijose dirbo 800-900 metų. Iš istorijos puikiai žinome, kad tie, kuriems sekėsi geriau – turtingieji – turėjo daugiau vaikų. Taigi atrodo, kad šioje situacijoje yra stipri atranka pagal intelekto koeficientą.
– Ką tai reiškia natūraliosios atrankos požiūriu?
– Iš naminių gyvūnų tyrimų ir laboratorinių tyrimų žinome, kad kai populiacijoje yra stipri natūralioji atranka, stipri atranka kam nors naujam, tai visų pirma atranka išsirenka naudingas heterozigotas. Mus pasirodė įdomu, kad žydų aškenazių ligos buvo naudingos heterozigotų požiūriu, ypač todėl, kad jos skatino intelekto vystymąsi. Mes žinome, kad laikui bėgant tai, atrodo, tapo stipria atrankos jėga. Mes žinome, kad šios aškenazių mutacijos buvo socialinės prigimties. Tai nebuvo įprastos ligos, nes jomis nesirgdavo žmonės, kurie gyveno kitoje gatvės pusėje tikrąja šio žodžio prasme – lietuviai, lenkai. Tai nutikdavo tik aškenaziams.
– Kodėl tvirtinate, kad šis ryšys gali būti aptinkamas tik tarp žydų aškenazių, o ne tarp žydų sefardų?
– Šiaurės Europos žydus supo uoli krikščioniška politika, pagal kurią vyras galėjo daryti tik du dalykus ir jie buvo pateisinami: jis galėjo būti arba karys ir žudyti žmones, arba rinktis celibatą. Niekas nenorėjo imtis kitų darbų, todėl į vadybą, finansus, prekybą krikščionių aristokratai žvelgė su pašaipa. Žydai sefardai gyveno islamo regionuose ir turėjo daug varžovų – armėnų, graikų, arabų, kurie taip pat noriai rinkdavosi aukšto intelekto reikalaujančias profesijas. Taigi sefardai turėjo konkurentų, aškenaziai – ne. Niekas kitas, bent jau Rytų Europoje, nesiekė verstis finansais.
– Kas, jūsų manymu, aškenazių genuose vyksta šiandien?
– Šiandien vyksta du dalykai, bent jau Šiaurės Amerikoje. Viena, žydai aškenaziai neturi labai daug vaikų, antra, yra labai daug santuokų su ne žydais. Taigi abejoju, ar šis procesas šiandien tebevyksta.
– Ar šiandien yra kokių nors giminingų procesų, kuriems tiktų jūsų hipotezė?
– Manau, kad ne, išskyrus tai, kad jų intelektas tebėra aukštas.
– Kokių duomenų, jūsų manymu, reikės tolesniems tyrimams?
– Jei esame teisūs, tai šeimose, kuriose vieni vaikai yra Tay-Sachs ligos (paveldimas lipidinio metabolizmo sutrikimas, dažniausiai būdingas Rytų Europos žydų palikuonims; lipidų sankaupos nervų audiniuose, dėl kurių mirštama ankstyvoje vaikystėje – vert.) nešiotojai, o kiti – ne, didelė tikimybė, kad Tay-Sachs nešiotojai turės aukštesnius SAT duomenis nei jų broliai ar seserys. Jei nešiotojai pasirodys turintys didesnį intelekto koeficientą, verta į mūsų teoriją pasigilinti. Jei nei – vadinasi, mes klydome ir ieškosime ko nors kito.
– Ar yra žmonių, kurie ginčija jūsų hipotezę?
– Sulaukėme daugybės įdomių komentarų ir pastabų, nuostabių, pagalbą siūlančių laiškų iš daugybės skirtingų žmonių. Šiaurės Europos žydai turi nelyginant mitą, dėl ko jie tokie protingi – jų manymu, gražiausios merginos visuomet norėdavo ištekėti už geriausių mokslininkų, taigi protingiausiems vaikinams atitekdavo gražiausios merginos. Vyko daugybe nuoširdžių, naudingų diskusijų apie tai. Šiandien nėra politiškai korektiška kalbėti apie tai, kad viena grupė yra protingesnė nei kita. Manėme, kad sulauksime didelės priešiškos reakcijos, tačiau kol kas jos nepastebėjome.
– Ar manote, kad religija turi įtakos evoliucijos modeliams?
– Žinoma, religija veikia elgseną, visuomenę, o visuomenė yra žmogaus evoliucijos kontekstas. Vienas dalykas, ką mes atskleidžiame šiame straipsnyje – žmonės kuria istoriją, tačiau ir istorija kuria žmones, o religija yra istorijos dalis. Nemanau, kad galėtume studijuoti biologiją neatsižvelgdami į religiją, tačiau kol kas neturime tinkamos religijos evoliucijos teorijos.
– Kokie ypatingi jūsų moksliniai interesai?
– Mano interesai visada buvo susiję su žmogaus evoliucija, ypač žmogaus socialine evoliucija ir žmonių populiacijos genetika. Esu nemaža nuveikęs, tyrinėdamas keletą Pietų Afrikos genčių. Daug rašiau apie žmogaus genetiką, šiuolaikinio žmogaus kilmę ir socialinę žmogaus evoliuciją.
