Neseniai populiarioji kalbintoja Nomeda savo pokalbių laidoje kalbino vadinamuosius "tranzuotojus" - keliautojus pakeleivingais automobiliais. Visai Lietuvai žinomas Psichas papasakojo, kaip buvo "nutranzavęs" iki Prancūzijos ir Ispanijos. Pasakojimas sukėlė daug juoko vilniečiui Koliai, kuris su pažįstamu maskviečiu Grigorijumi pakeleivingu transportu pervažiavo pusę Pusiaujo Afrikos! Čia spausdiname fantastišką Nikolajaus pasakojimą apie tai, kaip su Griša automobiliais ir traukiniais jie trankėsi po Sudaną - šalį, kurioje, pasak oficialių šaltinių, baltiesiems nepatartina rodytis, nes daug metų tęsiasi pilietinis karas, abi kariaujančios pusės nekenčia krikščionių ir visus atvykėlius nužudo. O Nikolajaus su Grigorijumi ne tik niekas neužpuolė, bet ir nemokamai maitino, vežiojo, šelpė, kur bepaprašyti suteikdavo pastogę. Keliautojai iš Sudano parsivežė pačius šilčiausius prisiminimus.
Nasero ežeras - lyg dešra
- Kelionę po Afriką pradėjome nuskridę į Egiptą, tačiau apie šią šalį jau tiek prirašyta, pripasakota ir prisukta filmų, kad nieko naujo nesitikėjome pamatyti. Nekantraudami skubėjome greičiau į pietus, kur prie Egipto prisišliejęs Sudanas - pagal teritoriją didžiausia Afrikos valstybė. Sėdome į garlaivį, plaukiantį prieš Nilo srovę. Nė nestabtelėjome Luksore, Faraonų slėnyje bei kitose turistų "nuvalkiotose" vietose, kol nupūškavome iki įžymiosios Asuano užtvankos. Šioje vietoje visi Vakarų turistai baugščiai apsisuka ir skuba atgal į Egipto sostinę Kairą, o mums tik prasidėjo tikrieji nuotykiai. Egipto Arabų Respublika yra Šiaurės Rytų Afrikoje. Sostinė - Kairas. Jame gyvena beveik 10 milijonų, o visoje šalyje - 66 milijonai gyventojų. Net 99 procentai šalies gyventojų - suarabėję hamitai. Didžioji jų dalis - musulmonai sunitai.
Pagal Afrikos tradicijas, keliaujantys afrikiečiai visada tempia didesnį už save bagažą. Mūsų į Sudaną plaukiantis garlaivis - ne išimtis. Taupydami plaukiame kartu su vargdieniais antrąja klase, tad tenka spraustis tarp ryšulių, gniutulų, kilimų bei dėžių su kokakola. Užmokestis už bagažą nustatomas derybomis tarp specialaus denio prižiūrėtojo bei keliautojų. Kaina priklauso nuo bagažo dydžio, vertės, keleivio akiplėšiškumo bei balso stiprumo. Plaukti negalėjome, kol nesibaigė derybos, kurios užtruko kelias valandas, į pagalbą šaukiantis Alachą, pranašus ir net kai kurias tamsiąsias pragaro jėgas. Porą kartų riksmai tik per stebuklą neperaugo į grumtynes kumščiais. Galop mokestis už bagažą sulygtas ir be jokių kvitų dingęs prižiūrėtojo kišenėje. Ačiū Alachui, pajudame. Asuano hidroelektrinės pylimu užtvenktas Nasero ežeras pribloškia dydžiu. Kai kuriose vietose jis toks platus, kad nematyti kito kranto, o jo ilgis - pusė tūkstančio kilometrų! Prieš šį tvenkinį Kauno marios - menkutė kūdra. Vanduo žalias ir skaidrus, keliautojai duonos trupiniais šeria kažkokias didžiules žuvis. Vakare sugulame tiesiai ant denio pasitiesę savo turistinius kilimėlius. Deja, ilgai mėgautis nakties vėsa neteko - prieš auštant kažkoks keleivis ėmė visus žadinti rėkdamas visa gerkle. Pašokome išsigandę, kad skęstame, o po minutės nutarėme, jog gal jau atplaukėme. O išaiškėjo, kad viso labo atėjo rytinės maldos valanda. Ką darysi, musulmonai nemoka tyliai melstis. Saulė dar nepatekėjusi, aplink rūkas, velniaižin kaip jie nustato, kurioje pusėje Meka, tačiau netrukus visi keleiviai kartu rėkia ir lankstosi į tą pačią pusę.
Vyresnė karta tikriausiai prisimena, kaip L. I. Brežnevo karaliavimo metais SSRS labai draugavo su Egiptu, vildamasi, jog ši dykumų šalis pasuks socializmo keliu. Tuometinis Egipto prezidentas (ir viso arabų pasaulio lyderis) Gamalis Abdelas Naseras (valdė 1956 - 1970 m.) užsikepė užtvenkti Nilą ties Asuano miestu didžiausia Afrikoje užtvanka. Prezidentas matė trigubą naudą: šalis turės sočiai elektros, vandens laukams drėkinti bei žuvies. Tačiau britai su amerikiečiais projektą išpeikė. Išgirdę tokią Vakarų poziciją mūsiškiai, žinoma, puolė visomis išgalėmis padėti "draugiškai Egipto liaudžiai". 1960 metais po daug kainavusių pastangų pagaliau pavyko sutramdyti Nilą ir išėjo nieko sau ežerėlis - 480 kilometrų ilgio dykumoje išsiraičiusi "dešra"! Žinodami apie L. I. Brežnevo didybės maniją, sovietų politikai egiptiečiams bruko mintį, kieno vardu derėtų pavadinti "superežerą", tačiau arabai buvo per kvaili ir nesupratingi. Tvenkinį jie pavadino savo prezidento G. A. Nasero, 1970-aisiais netikėtai mirusio nuo širdies smūgio, vardu.
Dievai supyko
Deja, pirmąjį džiaugsmą veikiai ėmė temdyti ir neigiamos pasekmės, dėl kurių anglai su jankiais ir kritikavo projektą, tik Egiptas buvo kurčias argumentams. Plaukdami Nasero ežeru viską matėme patys. Pirmiausia, užtvindytas visas derlingas Nilo slėnis, kuriame tūkstančius metų tūkstančius kilometrų palei Nilą klestėjo žemdirbystė. Pakilus Nilo vandeniui ežero krantais tapo negyvos uolos, smėlis ir Sachara (arabiškai "Sachara" ir reiškia "dykuma"). Perplaukę visą tvenkinį taip ir nematėme nei medelio, nei krūmelio, nei žolynėlio! Antra bėda - ežeras užtvindė senovinį neįkainojamą Abu Simbelo miestą, kur faraonas Ramzis II prieš 3 200 metų pasistatė šventyklas. Nors kelios pačios žymiausios šventyklos (beje, už UNESCO, ne už SSRS pinigus) buvo atsargiai demontuotos ir perkeltos tolėliau nuo kranto, tačiau tūkstančiai kitų (dauguma net netyrinėtų) senojo Egipto kultūros paminklų atsidūrė po vandeniu. Beje, viena perkeltoji šventykla stovėjo taip, jog du kartus per metus joje esančias skulptūras nušviesdavo tiesioginiai saulės spinduliai. Perkeldami šventyklą inžinieriai ją pasuko lygiai tokiu pat kampu, tačiau Egipto saulės dievas Ra, matyt, supyko, saulės spinduliai kažkodėl į vidų niekada nebepatenka. Žlunga ir žuvininkystė - Nasero ežere, žinoma, srovės nebeliko, visas iš Nilo aukštupio upės nešamas molis bei derlingas dumblas nusėda prieš tvenkinį, dėl ko, sutrikus biologinei pusiausvyrai, smarkiai nyksta ir žuvys.
Dėl gigantiškosios statybos nukentėjo ir pietinis kaimynas Sudanas, į kurį kaip tik plaukiame. Vadi Halfos mieste Nilas irgi užliejo visas derlingas žemes, žmones pasmerkdamas badui. Siekdamas kompensuoti nuostolius Egiptas Sudanui padovanojo dalį savo teritorijos, o tiksliau - Nasero ežero pradžią. Tik Sudane Nasero ežeras vadinamas kitaip - Sudano ežeru, ir tai bene vienintelis ežeras šioje valstybėje..
Užsieniečiai niekam nerūpi
Įdienojus praplaukėme pro įžymiąsias Abu Simbelo faraonų statulas, dar po kelių valandų sustojome. Prie garlaivio prisišvartavo kateris, įlipo žmogus su portfeliu - matyt, kirtome Sudano sieną. Maždaug 15 valandą atplaukėme į Vadi Halfos uostą. Tai eilė prie kranto pririštų baržų, kurių deniai sujungti tilteliais. Ant baržų prasidėjo muitinės procedūros. Bagažo tiek daug, jog visą valandą negalėjome prasigrūsti ir išlipti. Sudano muitininkai savęs bei mūsų - baltųjų turistų - nekankino visokiomis anketomis, deklaracijomis, paikais klausimais, piniginių tikrinimu. Vos žvilgterėję į pasus ant mūsų kuprinių pareigūnai užklijavo po geltoną lipduką.
Sudanas - pagal plotą pati didžiausia Afrikos valstybė, turinti 33 milijonus gyventojų. Vyriausybė kontroliuoja tik šiaurinę šalies dalį, o pietinė jau keliolika metų užimta sukilėlių, siekiančių nepriklausomybės. Būtent dėl šio karo Sudane ir nėra turistų, kurie, tuoj pamatysite, netenka galimybės pabendrauti su bene puikiausiais pasaulio arabais. Sudaniečiai gyvena molinėse lūšnelėse, geria Nilo vandenį, nežino apie elektrą (išskyrus kišeninį žibintuvėlį), depresiją, smogą, alkoholį, laikraščius, Madoną, AIDS ir kitokias civilizacijos ydas. Bene vienintelis Vakarų atributas - kokaKola, tačiau aš nežinau pasaulyje šalies, kurioje nebūtų šio limonado. Jei kas girdėjote, kuo greičiau pasakykite, ir mes su draugais viską metę ten lėksime įteikti medalį.
Sudano Respublika - Rytų Afrikoje. Sostinė - Hartumas (1.6 mln. gyventojų), o parlamentas yra Omdurmane (1,3 mln.). Pusė šalies gyventojų - arabai, taip pat gyvena 11 procentų dinkų, 8 procentau nukių bei kitų tautybių. Raštingi mažiau nei pusė šalies gyventojų. 70 procentų sudaniečių - musulmonai, apie 20 procentų tiki vietiniais Afrikos dievais, 5 procentai - krikščionys. Pragyvenimo lygis labai žemas. Bendrasis šalies produktas vienam gyventojui - 800 JAV dolerių. Egipte - 2 760 JAV. Lietuvoje - 3 400 dolerių.
Sudane užsieniečiams privalu kasdien registruotis policijoje, be to, prieš vykstant į kitą miestą reikia gauti leidimą, o už šias paslaugas dar ir sumokėti! Tikra laimė, kad Sudano policininkams, skirtingai nei Egipto, užsieniečiai visai nerūpi, tad į minėtas prievoles galima ramiai nusispjauti. Vadi Halfoje pamatę banko skyrių išsitraukėme plastikines "VISA" korteles ir užėjome patikrinti, ar būtų įmanoma išsikeisti Sudano pinigų (Sudano svarų). Atvirai sakant, nebūtume turėję ką keisti, nes kortelių sąskaitos seniai tuščios... Banke, vienintelėje finansų įstaigoje mieste (ir šimtus kilometrų aplink), nėra net elektros. Keli bankininkai tauškino senoviškais skaičiuotuvais, kiti sukiojo mechaninių aritmometrų rankenėles. Visi pakėlę galvas į "VISA" kortelę žiūrėjo lyg avinai į naujus vartus. JAV doleriai jiems buvo kur kas pažįstamesnis daiktas, tačiau bankininkai paaiškino negalį iškeisti pinigų, nes šis banko skyrius (vienintelis pasienyje!) tam neturi licencijos, ir pasiūlė: "Rytoj traukinys vyksta į sostinę Hartumą. Važiuokite, ten centrinėje kontoroje ir pasikeisite".
Ką gi, beliko rasti vandens ir nakvynę. Arabų šalyse geriamasis vanduo egzistuoja trim pavidalais. Pirmasis - buteliuose parduotuvių lentynose. Gerti tokį ir tik tokį primygtinai rekomenduoja absoliučiai visos turizmo firmos. Antrasis ir trečiasis šaltinis - gatvėse. Kiekviena save gerbianti kontora (parduotuvė, bendrovė) perka ir lauke prie durų stato specialų blizgantį šaldiklį, iš kurio per ploną vamzdelį srovena atšaldytas miesto vandentiekio vandenėlis. Šalia ant grandinėlės paprastai kabo puodelis. Tokie įrengimai veikia visuose Turkijos, Sirijos, Jordanijos, Egipto miestuose ir net Sudano sostinėje Hartume. Trečiasis šaltinis - dengti moliniai ąsočiai, stovintys daugelio kaimų gatvėse. Vanduo palengva sunkiasi per ąsočio sieneles ir džiūdamas vėjyje jį vėsina. Prie ąsočio paprastai ant virvelės kabo "gertuvė" - konservų dėžutė. Suprantama, jog daugumai sudaniečių vanduo prieinamas tik iš paskutiniojo šaltinio. Tačiau tai, ką pamatėme Sudane, sukrėtė - minėtuosius ąsočius vietiniai žarnomis pildė vandeniu iš Nilo. Prisipylę butelį aptikome, jog vanduo rudas lyg kakava - tiek daug jame molio ir smėlio priemaišų!
- Viskas gerai, - ramino vietiniai. - Gerkite, nebijokite. Etiopijoje liūtys. Jos greitai baigsis, po dviejų savaičių vanduo taps skaidrus.
Ką darysi, atsigėrėme rudo vandens - pinigų vis vien neturėjome, kita vertus, keliaudami laikomės principo gyventi bei maitintis kaip vietiniai. Prie nevirinto Nilo vandens pripratome labai greitai, viduriavome vos po kelis kartus. O tą vakarą dar reikėjo susirasti nakvynę. Žinojome, jog sudaniečiai itin svetingi, kur pasibelsime - ten ir apnakvindins, tačiau norėjosi rasti turtingesnius namus, kur būtų bent dušas ir virtuvė. Tad išdrožėme paklajoti tarp namų.
Plytos išdega saulėje
Namai Sudano šiaurėje statomi labai įdomiai. Šiaurės Afrikoje aplink Sacharą, kur bekasi, pusmetrio gylyje atsiremsi į molio sluoksnį. Išsirinkęs statybai vietą sudanietis toje vietoje prisikasa molio, kurį skiesdamas su Nilo vandeniu ir gerai išminkęs nusilipdo, kiek jam reikia plytų. Čia pat, prie duobės, sukrautas plytas saulė per porą dienų išdžiovina ir paverčia lyg akmeninėmis. Tada statyk ką nori - namą, tvorą, mokyklą ar net šventyklą. Japoniškas Grišos laikrodis su įmontuotu elektroniniu termometru Sudane šešėlyje rodė +43 laipsnius Celsijaus. Kiek būna saulėkaitoje, nežinau, nes kai bičiulis pabandė pamatuoti, laikrodis-termometras sugedo. Žinoma, saulėje išdžiūvusios plytos būna ne tokios, kokios išdegtų krosnyje, tačiau malkos ten baisiai brangios, antra - nėra prasmės išdegti, nes vis vien praktiškai nelyja. Nelyja, tad stogo reikia tik ginantis nuo saulės bei "habub" - smėlio audros. Nuskurdėliai namus dengia palmių lapais, o turtingieji užsivožia skardinį stogą, įsistato duris, langus, langines. Pastarieji taip pat ne iš medžio, o iš skardos ar geležinių virbų. Visi baldai irgi iš suvirintų metalinių strypų. Vieta, ant kurios sėdima ar gulima, išpinama viela arba užklojama šiaudų dembliais. Ir tik turčiai gali iš "turtingojo užsienio" - Egipto - atsivežti poroloninių pagalvėlių. Išsinešę baldus laukan sudaniečiai prie namų geria arbatą, ilsisi ir net miega (baldus susineša tik vidurdienį per šutrą). Vadi Halfoje atstumai tarp namų didžiuliai, gatvės plačios - lėktuvas nusileistų. Miesto landšaftas nesugadintas asfaltu, šaligatviais, telefonų ar elektros stulpais - vien tik molis ir smėlis. Per jį brisdami netikėtai už vienos tvoros išgirdome skambant vakarietišką muziką. Pažvelgę pamatėme palydovinę "lėkštę". Daug negalvoję užsukome pas tokius turčius. Išaiškėjo, jog patekome į viengungių Sudano armijos karininkų bendrabutį. Jame kariūnai turėjo benzininį elektros generatorių, vandentiekį (vanduo iš Nilo), benzininį primusą maistui virtis bei "teliką" su palydoviniu "bliūdu".
- Asalam aleikum, Ana sijacha min Rusi, - mandagiai pasisveikino Griša, pridurdamas esąs bastūnas iš Rusijos.
Kalba - vertybė
Besibastydamas po pasaulį Griša pramoko arabiškai, o tai - neįkainojama vertybė musulmonų šalyse. "Sijacha min Rusi" arabiškai reiškia "keliautojas, piligrimas ar net Alacho pasiuntinys iš Rusijos". Šelpti piligrimus musulmonui - garbės reikalas ir net religinis priesakas. Rusijos pavadinimas jiems irgi sukelia šiltų atsiminimų: kažkieno brolis, tėvas ar bent draugas mokėsi SSRS, o Sudano gydytojai - beveik visi. Be to, Rusija Sudane nėra nekenčiamo NATO narė, anksčiau ji labai rėmė palestiniečius ir grūmojo "Izraelio sionistams". Kita vertus, neverta nė užsiminti "Litvani" - vis vien niekas Afrikoje apie Lietuvą nieko nežino. Arabų kalba vietiniams daro didžiulį įspūdį. Prie minėto prisistatymo Grigorijus, bet kuriame Sudano turguje pridūręs: "Mumken uached chubz ilja hadija", iš nušvitusio arabo visada gaudavo dovanų kepaliuką duonos. Lygiai taip pat jis iškaulydavo muilo, arbatos ar ko pritrūkęs. Sudanas - viena iš skurdžiausių pasaulio šalių, o žmonės - labai dosnūs.
Arabiškas pasilabinimas bei "Rusi" teigiamai nuteikė ir karininkus - buvome pavalgydinti, išsimaudėme, išsiskalbėme drabužius ir net kartu pažiūrėjome Holivudo filmą "Rembo". Tiesa, anglų kalba. Įdomu tai, kad JAV - pagrindinis Sudano armijos ideologinis priešas, nenugalimasis JAV karys S. Stalonė elgiasi visai ne pagal šariato dogmas. Arabai nemėgsta JAV už agresyvią politiką ir Izraelio palaikymą, tačiau mielai klausosi vakarietiškos muzikos ir mėgsta Holivudo filmus.
Naktį pasibaigus elektrai sugulėme. Karininkai ant geležinių lovų, o mes - ant savo kilimėlių. Nenorėdamas "susipažinti" su skorpionais aš kieme išskleidžiau savo lengvąją palapinę. Tačiau susipažinti prisiėjo ne su vabzdžiais, o su karių komendantu. Kokią antrą nakties automobiliu atvažiavęs uniformuotas vyras ėmė mus žadinti sakydamas, jog užsieniečiams negalima miegoti kariniame objekte, reikia kažkur persikelti. Mums mieguistiems bastytis tamsoje visai nebuvo ūpo, komendantui atšovėme, jog karininkai mums leido, ir tas nusispjovęs atstojo. Atsikėlę prieš septynias karininkai nepusryčiavę išdrožė į tarnybą, o mes - į kelionę. Pėdindami gatve juokėmės mąstydami apie analogišką situaciją Lietuvoje (ar bet kurioje kitoje Europos šalyje). Įsivaizduokite: vakare į kareivines atpėdina pora juodų arabų su didžiulėmis kuprinėmis. Jie pas karius pavalgo, išsiperia pirtyje, apsiskalbia ir sukritę užknarkia. Atbėga komendantas, o arabai išeiti atsisako (???).
Pagrindiniai keleiviai - zuikiai
Skrandžius pripildę Nilo vandeniu iš ąsočių ilgokai pėdinome, kol pasiekėme Vadi Halfos pakraštį. Įsikūrę paskutiniųjų miesto namų šešėlyje ilgokai laukėme pakeleivingo automobilio, kol pagaliau po trejeto valandų pasirodė mažas sunkvežimukas "Toyota". Vairuotojas sustojo tik pamatęs baltus europietiškus veidus, tačiau iš to mažai paguodos - mašina buvo taip užkimšta pinigus sumokėjusiais pakeleiviais bei jų bagažu, kad ir norėdami nebūtume tilpę. Vienas angliškai mokėjęs keleivis nuliūdino prasta naujiena - tądien daugiau mašinų iš Vadi Halfos nebevažiuos! Apmąstę situaciją patraukėme į miesto geležinkelio stotį, kad nepražiopsotume traukinio - kito laukti reiktų lygiai savaitę.
Geležinkelį Sudane prieš šimtmetį nutiesė okupantai anglai. Nerasdami medžių anglai pabėgius irgi padarė iš metalo! Geležinkelis egzotiškas dar ir tuo, kad nei vagonai, nei stotys neremontuoti nuo pat geležinkelio statybos laikų. Net keista matyti, kad sąstatą tempia nebe senoviškas garvežys, o dyzelinis šilumvežis.
Stoties aikštė sausakimša. Žinoma, ryšulių bei dėžių daugiau nei žmonių. Kur įsigyti bilietą - paslaptis, nes ant uždarytos kasos langelio draikosi voratinkliai. Vaizdas, kurį stebėjau keleiviams ėmus per visus įmanomus plyšius lįsti į traukinį, vertas dailininko batalisto teptuko - atkaklios grumtynės, riksmas, keiksmai. Iš pradžių tikėjomės romantiškai važiuoti ant vagono stogo, tačiau sargyba neleidžia - kažkas neseniai nukrito ir užsimušė. Paskutiniame vagone važiuoja ginkluoti kariai, su jais nepasiginčysi. Kareiviams, vagono palydovui bei traukinio viršininkui kartojame tą pačią giesmelę: neturime bilietų, nes plastikinių kortelių niekas nepriima, atsiskaitytume po kelionės. Tai įmanoma tik Sudane - visi pareigūnai mus užjaučia ir pasodina į kupė pirmosios klasės vagone! Tai ne šiaip sau laimė - antrosios klasės vagone žmonės susispaudę net praėjimuose, o trečiosios - tikrąja šio žodžio prasme užlipę vienas kitam ant galvų. Mūsų kupė - keturios minkštos vietos, palubėje sukasi ventiliatorius, lange - metalinės žaliuzės be stiklų. Mūsų kupė kartu važiuoja turtingas egiptietis, kuris valgydamas vis nesiliauja girtis, kiek turi namų, mašinų ir parduotuvių. Giriasi, kemša, bet mūsų nevaišina. Vėliau sužinojome, jog Sudane populiari patarlė: "Šykštus kaip egiptietis". Nuvažiavus vos 300 metrų kažkas patraukia "stop kraną" ir traukinį apipuola minia zuikių be bilietų. Palydovai ir net kariai pasyviai stebi - tiek zuikių sustabdytų nebent penki kulkosvaidžiai.
Sutemus prasidėjo smėlio audra ir mes apsidžiaugėme, kad važiuojame ne ant stogo. Naktį traukinys vis sustodavo, keleiviai išlipdavo pramankštinti nutirpusių galūnių, pasimelsti ir patenkinti kitus natūralius kūno bei dvasios poreikius.
Šeštą ryto traukinys sustojo Abu Hamede. Aš prabudau tik todėl, kad nuo Nilo vandens gurgdamas streikavo pilvas. Niekas nė nepastebėjo, kaip mes su Griša tyliai išlipome. Ryto migloje sušvilpęs traukinys nudardėjo į sostinę Hartumą. Spėju, jog pabudęs traukinio viršininkas su kareiviais, be abejonės, nutars, kad baltuosius keliautojus kažkas pagrobė. "Sudanas - labai pavojinga šalis", - galės vėliau rašyti kelionių vadovai.
Abu Hamedo bankas, kaip ir Vadi Halfoje, taip pat nepripažino užsienio valiutos, tad pusryčiauti teko anglies tabletėmis užsigeriant tuo pačiu rudu Nilo vandeniu. Parduotuvėje kažkodėl atsisakė parduoti mineralinio vandens už litus arba Rusijos rublius. Na ir nereikia, nes senyvos tetulės, arbatos pardavėjos, gražiai paprašytos visada nemokamai pavaišins puodeliu. Arbata Sudane labai saldi ir stipri. Tetulės visą dieną kepa saulėje, vėduokle mojuodamos virš anglių krosnelės, ant kurios verda aliumininis virdulys.
Brangiems svečiams - medinės taburetės
Abu Hamede pats Nilo vidurupis, kuris man padarė didžiulį įspūdį. Nilas ten kelių kilometrų pločio ir toks sraunus, jog motorinė valtis visa jėga paleistu varikliu vos juda prieš srovę. Rudas vanduo nuo sraunumo net kunkuliuoja, upe be perstojo plaukia nulaužti medžiai bei ištisos salos sukibusių šiukšlių. Mielai būtume išsimaudę, tačiau pribėgę vietiniai perspėjo to nedaryti - anoje saloje gyvena krokodilas, šiemet jau du žmones nusitempė! Neįsivaizduoju, kokio stiprumo turi būti to krokodilo uodega, kad jis paplauktų prieš srovę, tačiau likimo neerziname, į vandenį nelendame, o maudomės kaip ir vietiniai - kibiras su pririšta virve į upę ir - ant galvos. Užsukę į turgų "Suk-Šabil" patraukėme vietinio "šerifo", atvykusio tarnybiniu automobiliu, dėmesį. Pareigūnas pasiūlė pasisvečiuoti jo nuovadoje. Kodėl gi ne. Gal ten bus švaraus vandens? Deja, policijoje radome tuos pačius metalinius baldus ir tą patį rudą vandenį. Pusvalandį paklaidžioję po kabinetus mūsų pasai buvo sugrąžinti be jokių pasekmių, nors juose nebuvo privalomos registracijos. Jau buvome nusiteikę į Hartumą važiuoti su "lory" - vadinamuoju keleiviniu sunkvežimiu. Iš tikrųjų iš sunkvežimių juose likę tik variklis bei važiuoklė. Kabina ir kėbulas taip pervirinti, kad tilptų kuo daugiau keleivių ir bagažo. Būtinas lorio atributas - ant šono pakabintas kupranugario odos maišas su vandeniu. Mums ir vėl pasisekė - susipažinome su labai turtingu žmogumi, kelių turgaus parduotuvių savininku, kuris pasakė po valandėlės važiuosiąs į sostinę savo automobiliu. Prieš kelionę buvome pakviesti pas tą sudanietį į namus pietų.
Šeima mus pasitiko gulėdama ant metalinių lovų. Tik šeimos galva ir mes, brangūs svečiai, buvome pagerbti - pasodinti ant... medinių taburečių! Senos medinės kėdės liudijo, kad patekome į itin turtingo žmogaus namus. Moterys atnešė ąsotį, kurio vandeniu nusimazgojome rankas bei kojas. Po to basi nuėjome į kambarį be baldų. Jo viduryje ant demblių stovėjo padėklas su maždaug metro skersmens dubeniu virtų ryžių. Moterys įnešė lėkštes su mėsa, pupelėmis, prieskoniais bei papločiais ir mes, šeši vyrai, susėdome aplink ryžius. Trumpai padėkoję Alachui už duoną kasdieninę ėmėme kabinti ryžius. Mums mėgino rasti šaukštus, tačiau atsisakėme - valgysime kaip žmonės, perlaužtu papločiu ryžius kabindami dešine ranka (mat kairė naudojama tupykloje apsiplaunant vieną vietą). Pietaujant berniukas tarnas stebėjo, kad puodeliuose netrūktų šiek tiek šviesesnės nei Nile spalvos vandens. Pavalgę vėl nusiplovėme rankas, į šeimininko tojotos kėbulą įridenome statinaitę dyzelino, du didžiulius kiniškus termosus ledo, kelis kanistrus vandens, lagaminus bei savo kuprines. Atsisėdome ant statinaitės, nes į kabiną susigrūdo kokie penki sudaniečio draugai.
Volga su ratais ir vairu
Vairuotojas dykumoje kelią rasdavo pagal jam vienam žinomus požymius. Plentas - viso labo provėžos smėlyje. Ir tokiu keliu sudanietis kartais lėkdavo 100 kilometrų per valandą greičiu! Važiavome ne itin patogiai - šokčiodami per duobes ir užpakalius skaudžiai trankydami į statinę, nugaromis - į kabiną, o kojomis dar turėjome prilaikyti savo kuprines. Pasisuki veidu į priekį - odą čaižo, į akis lenda aštrios vėjo nešamos smiltys. Nusisuki - ne geriau, nes turbulenciniai oro sūkuriai veidan bloškia juodus dūmų kamuolius iš išmetimo vamzdžio. Lyg Dakaro ralyje automobilis vis užklimpdavo smėlyje. Tada, pamojavę kastuvais, po ratais kišdavome ilgas metalines slides. Retkarčiais mašina užlėkdavo ant aštrių akmenų, vienas kurių pradūrė padangą. Taip bevažiuojant sutemo. Tuomet supratome, jog Sudane daug kas važiuoja naktį, kuomet vėsiau - tik 30-35 laipsniai karščio. Prieš vidurnaktį pasiekėme Berbero miestą. Išlipome, nes nuo kratymosi visi kaulai buvo nejuokais paskaudę, be to, reikėjo išsimiegoti. Kol dairėmės, kur pasistačius palapines, privažiavo taksi - senutėlė... rusiška volga. Mašina daug kartų dažyta ir perdažyta, pervirinta, kabinoje beveik visi prietaisai sugedę, vietoje jų pagal vietinį skonį priklijuota aibė ornamentų, stikliukų, rutuliukų bei talismanų - kad kelyje nelaimės aplenktų. Išgirdęs, jog "sijacha min Rusi" neturi pinigų nei taksi, nei viešbučiui, taksistas pakvietė pernakvoti jo namuose. Važiuoti reikėjo netoli - vos kvartalą. Kol virė arbata, nuėjome apsiprausti. Šio sudaniečio namų kieme stovi mažas dviejų kambarių namukas - tai tipiškas Sudano "švaros centras". Abejų kambariukų grindyse - po skylę. Ten, kur skylė vidury ir didesnė - tualetas. Popieriaus nėra, tik virve parištas ąsotėlis su vandeniu apsiplauti. Kitame kambarėlyje - kibiras Nilo vandens. Tai prausykla. Puoduku semi iš kibiro ir lieji ant savęs. Jei vandens liko, gali išsiskalbti kojines ir trumpikes. Kol prausėmės, taksistas, pasiskolinęs iš kaimynų, atvilko dvi metalines lovas ir pastatė šalia savosios lauke. Miegoti kieme daug maloniau, tik rytą labai anksti pažadina negailestinga saulė.
Rytą vaikščiodamas po turgų pastebėjau, jog mano gelsvas lininis kostiumas nuo tojotos variklio suodžių virtęs tamsiai pilku. Su Griša randame, kurioje turgaus eilėje prekiaujama skalbikliais. Užtenka pasakyti arabišką "užkeikimą", ir nušvitęs sudanietis dovanoja skalbimo miltelių ir net du gabalus muilo. Tačiau kur skalbtis? Kol svarstydami mindžikuojame prie vieno namo, išėjęs vyras pakviečia vidun. Jo paliepti vaikai atneša metalinę taburetę, varinį kubilą bei tris kibirus Nilo vandens. Kol skalbiu, nei suaugusieji, nei vaikai nė nežvilgčioja į mane. Apskritai sudaniečiai labai korektiški žmonės. Gali miesteliūkštyje būti vienintelis europietis ir niekas netampys tavęs už rankovės, siūlydamas pirkti suvenyrą, netemps jėga į viešbutį ar parduotuvę, nereketuos iškeisti dolerius. Išsiskalbus drabužius šeimininkas atnešė rudo ledo (iš kur jie jo ima?) ir ženklais parodė, jog ledas - nusiprausti kūnui. Kol drabužiai džiūsta, mus pakviečia pietauti, po to palaimingai ilsimės vyriškojoje namo pusėje po ventiliatoriumi su šeimos galva bei jo broliu. Netikėtai užėjo "habubas" - staigi smėlio audra. Langinės pačios užsitrenkė, kambaryje tapo tamsu, o pro durų apačią į vidų įlėkė dulkių sūkurys. Pasisekė, nes audros būta labai trumpos. Pagautas negeros nuojautos išbėgu laukan. Taip ir yra - "habubas" nunešė ir mano kelnes, ir švarką, ir rankšluostį. Nežinau, kaip būčiau toliau keliavęs, jei ne vaikai. Aplakstę aplinkines gatves jie surado tolokai išskraidžiusius mano drabužius, o suaugusieji ilgai juokėsi iš keistojo užsieniečio, nežinančio, kad padžiautus skalbinius dera prie virvės prisegti.
Jau žinodami vietinių vairuotojų pomėgius, stabdyti automobilių einame pavakare. Mašinų iš tikrųjų gerokai daugiau. Šįkart nereikėjo nė valandos, ir judame sostinės link.
Kirtę Nilo intaką Atbarą privažiavome - Sudane sunku tuo patikėti - asfaltuotą plentą! Už Atbaros baigėsi ir dykuma, krūmynai bei medžiai vis tankėjo. Fantastiški pokyčiai - Sudano šiaurėje taip sausa, kad mano linininis kostiumas išdžiūdavo per kelias minutes, o šalies pietuose slegia tropikų klimatas su pertekline drėgme. Ten šniokščia tropinės liūtys, veša džiunglės, musė cėcė nešioja miegligę. Paryčiais pravažiavome įžymiąsias Sudano piramides-šventyklas. Nesinorėjo prarasti greito pakeleivingo lengvojo automobilio, todėl atsidusę piramides nulydėjome žvilgsniais. Skirtingai nei apie Egipto, apie Sudano piramides europiečiai beveik nieko nežino, nes bijo kišti nosį į šią puikią šalį.
Hartumas mums nepadarė didelio įspūdžio - tipiškas beveik civilizuotas Afrikos didmiestis. Minios amžinai skubančių žmonių, įkyrių prekeivių bei elgetų, veikia keli universitetai, bibliotekos. Dar piečiau, slėnyje tarp Baltojo ir Mėlynojo Nilo, gyvena dauguma sudaniečių, negrų daugiau už arabus, tačiau ten važiuoti net ir mes nerizikavome - Sudano pietuose siaučia "SPLA" - Sudano žmonių išlaisvinimo armija. Pakliuvęs šiems sukilėliams į nagus tikrai nežinai, ar beišneši sveiką kudašių. Neužsibuvę mums nuobodžiame Hartume pasukame ryčiau - į Etiopiją, į taip pat europiečiams beveik nepažįstamą kraštą, iš kurio išteka Nilas.
