Vykstantis šiuo metu “visų prieš visus” karas verčia paieškoti jo priežasčių, ištakų ir pamėginti numatyti padarinius. Apie 1999 metus, sparčiai smunkant konservatorių, krikdemų ir centristų koalicijos prestižui, tuometinė Prezidentūra pradėjo aktyviai ieškoti, kas, kokia politinė jėga galėtų sutrukdyti tuo metu jau besivienijantiems kairiesiems ateiti į valdžią.
Dar labiau juos išgąsdino prezidento Algirdo Brazausko galimybė grįžti į politiką, tapti vieningos socialdemokratų partijos lyderiu. Galbūt šis faktas ir paskatino telkti senas ir naujas dešiniųjų jėgas ir net įtraukti į būsimą “Naujosios politikos” aljansą tik atsistatydinusį premjerą Rolandą Paksą. Taip pat priimti jį dirbti į Prezidentūrą patarėju energetikos reikalams…
Visa “Naujosios politikos” koncepcija buvo ydinga nuo pat pradžių - ji buvo kuriama ne už, o prieš, kad tik būtų neleista kairiesiems laimėti rinkimų prieš jau susikompromitavusią dėl “Williams” konservatorių, krikdemų ir centristų koaliciją. Kitaip sakant, sutrukdyti natūraliam politiniam ir demokratiniam procesui - dešinieji rinkėjų pasitikėjimo nepateisina, juos pakeičia kairieji, ir priešingai. Tik tokia demokratinių rinkimų logika užtikrina pačios demokratijos stabilumą, valdžių pasikeitimą, tenkina įvairius visuomenės sluoksnius. Tačiau Lietuvoje nuo pat nepriklausomybės atkūrimo buvo peršama mintis, kad kairiųjų valdžia yra blogis, “grįžimas atgal”, galbūt net į Rytus, į Maskvos “glėbį” ir pan. Nors, tiesą sakant, būtent kairiųjų valdžia Lietuvai buvo sėkmingiausia - tereikia pažvelgti į ekonomikos rezultatus. Ši antikairumo idėja iš esmės iškreipė daugiapartinės demokratijos kūrimosi procesą, kurį grąžinti į vėžes bus sunku tik todėl, kad partijos tampa kone keiksmažodžiu ir visų problemų įsikūnijimu.
Tačiau blogiausia, kad “Naujosios politikos” koncepcija (sąmoningai ar ne) buvo nukreipta prieš tradicines partijas - tai, kas šiuo metu vyksta politikoje, visa tradicinių partijų, daugiapartinės sistemos diskreditavimo pradžia yra būtent nuo čia. Tuo, suprantama, netruko pasinaudoti naujai besikuriančios politinės organizacijos. Jos be ypatingų argumentų pliekė ir kairiuosius, ir dešiniuosius, kaltindamos būtais ir nebūtais dalykais, nesivaržydamos žadėjo visoms socialinėms grupėms viską. Santykinė šių partijų sėkmė neabejotinai ir šiandien skatina kurtis neaiškias oportunistines partijas, kad ir kaip jas vadintum: darbo, verslo, liberaldemokratais ar kokiomis naujomis demokratijomis, sąjungomis ir pan. Jų ideologija neaiški, jos tuo ir nesirūpina, politinę diskusiją jos pakeitė politine reklama, kuriai reikia daug pinigų. Tai savo ruožtu reiškia skaidresnius, o dar dažniau mažiau skaidrius įsipareigojimus verslo grupuotėms, gerai, jei tik Lietuvos…
Santykinė šių “naujos politikos” arba oportunistinių partijų sėkmė pradžioje savivaldybių, vėliau Seimo ir net prezidento rinkimuose pagimdė ir gana sunkiai įveikiamą populizmo bangą, vadinamųjų juodų technologijų naudojimo rinkimuose tradiciją. Rinkėjai sunkiai besusivokia, kas teisus, kas ne, kur teisybė, kur melas, išsijuosę keikia parlamentą, jau ir žiniasklaidą ir, aišku, norėtų, kokios nors “stiprios rankos”, nors ir sunkiai įsivaizduoja tos rankos valdymo padarinius.
Visi šiandien aršiausiai besikaunantys tarpusavyje, pradedant prezidentu, baigiant eiliniu liberalcentristu, konservatoriumi ar liberaldemokratu, yra buvę bendrapartiečiai arba skubiai prieš kairiuosius suklijuoto “Naujosios politikos” aljanso dalyviai. Visi kaltina vienas kitą valstybinio mąstymo stoka, parsidavimu rusams, korupcija, prastu “Mažeikių naftos” privatizavimu ir panašiomis nuodėmėmis. Jau net sunku įsivaizduoti, jog kažkada jie vienas kitą rėmė, kartu dirbo, kėlė į pareigas ir pan. Atrodo, kad “Naujosios politikos” subyrėjimo nuodus dar ilgai jusime, nes pakeliui jie suskaldė ir visuomenę. Tačiau blogiausia, kad jie ir toliau tą patį, tik dar aršiau tebedaro. Todėl, kol šių problemų nesuprasime, nemėginsime nagrinėti priežasčių, tol kapstysimės šioje negarbingoje, Lietuvą kompromituojančioje politinėje istorijoje, kuri jau net ne komedija.
"Omni laiko" redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su autorių pareikštomis mintimis.
