Birutė Karbauskienė
Marijampolės Petro Armino vidurinėje mokykloje besimokantis devintokas Giedrius Revinskas (15 m.), visų mieliau vadinamas krikštatėvių parinktu Petro vardu, sakosi turįs viską, ko kiti bendraamžiai ir bendramoksliai jam ne kartą yra net pavydėję. Iš karto reikia patikslinti - beveik viską. Mat našlaičiui Petrui, gyvenančiam gerai materialiai aprūpinamuose katalikiškuose vaikų namuose, vis dėlto trūksta vieno dalyko - žinių apie savo kilmę ir greičiausiai kažkur esančius kitus šeimos narius. Tokių minčių kirbinamas paauglys kreipėsi pagalbos į "Akistatos" redakciją.
Kiek Petras atsimena, jo vaikystė prabėgo prie pat Marijampolės prigludusiame Avikilų kaime, kur jis gyvena ir dabar. Tik iš pradžių trejų ar ketverių metų pyplys kartu su dar keliais panašaus likimo vaikais buvo globėja jiems tapusios Zinutės šeimos narys. Berniuko akyse gretimuose paplentės laukuose per keletą metų išaugo vadinamieji "Vaiko tėviškės namai". Čia atskiruose nameliuose bene po dešimt buvo įkurdinti gimdytojų apleisti ar palikti vaikai, našlaičiai. Vienas tokių namelių tapo Petro namais. Buvusi globėja Zinutė, Petro krikšto mama, išsikrausčiusi gyventi į Marijampolę. Petras ir dabar pabendrauja su jos šeima.
- Apie save žinau tik tiek, kad esu kaunietis, - dėstė maloniai ir drąsiai bendraujantis vaikų namų auklėtinis. - Mano asmens byloje yra duomenų, kad mano motina - Janina Ona Revinskienė, kuriai dabar turėtų būti 54 metai. Gimimo liudijime įrašyta, kad tėvas - Kazimieras Revinskas. Motinos gyvenamoji vieta kadaise buvo Kaune, tuometinėje M. Melnikaitės gatvėje (pirmasis butas 44-ajame name). Aišku, aš šito neprisimenu. Neįsivaizduoju ir motinos veido.
Nedaug teiškalbingi turimi Petro asmens dokumentai liudija, kad susirgęs dvejų metukų mažylis (1989 metų lapkritį) tiesiai iš lopšelio-darželio buvo atvežtas į tuometinę Kauno III klinikinę ligoninę. Pirmajame vaikų ligų skyriuje gydomas berniukas stokojo savo gimdytojos dėmesio - buvo nelankomas, nors motina retsykiais apie jį pasiteiraudavo. Tuo metu ji dirbo valytoja Dirbtinio pluošto gamykloje. Pagal surinktus duomenis, buvo asocialių šeimų įskaitoje, mėgo išgerti. Kartą ji, sumušta sugyventinio, nesikreipė į jokią medicinos įstaigą, per ilgai užsibuvo namuose ir netrukus prarado turėtą darbą. Kai pasveikusio berniuko likimu susirūpinę medikai susirado vaikelio motiną, šioji, bedarbė, oficialiai paprašė paauginti jos mažylį iki trejų metukų - esą iki to laiko susitvarkysianti savo gyvenimą. Dabar tegalima grubiai pajuokauti, kad tuokart sutartas terminas užsitęsė iki šiol. Gimdytojai greičiausiai buvo atimtos motinystės teisės. Sveikas mažylis buvo įkurdintas globos namuose, kur netrukus jį ir susirado globėja tapusi Zinutė.
Šiltą ir sočią vaikystę Zinutės namuose turėjęs Petriukas krikštamotės niekada nesiteiravo apie tikruosius gimdytojus - kaip ir kiti šeimos vaikai, vadino ją mamyte ir glausdavosi kaip glaudžiamasi prie artimiausio žmogaus. Kai tapo vaikų namų auklėtiniu (jis sako, kad pats norėjo išbandyti laimę naujoje pastogėje), ūgtelėjusio Petro galvoje vis dažniau pradėjo kirbėti mintis, jog jis, kaip ir kiekvienas medis, turi turėti savo šaknis. Dabar Petras tiksliai neatsimena, kada ir kas pirmą kartą jam pasakė, kad jo motina pagimdžiusi dar du sūnus. Mintis juos pamatyti, pažinti, galbūt kartu gyventi našlaitį tarsi būtų apsėdusi.
- Labiausiai norėčiau susirasti brolius, jeigu jie apskritai yra, - išdavė savo bene didžiausią svajonę Petras. - Manau, kad jie - irgi "valdiški" vaikai. Na, nebent anksčiau už mane susirado motiną, arba ji juos. Nežinau, kaip reaguočiau sužinojęs, kad broliai visuomet gyveno su motina...
Brolių ieškantis Petras sakosi nenusiviltų net sužinojęs, kad jie tapę gatvės, gyvenimo dugno vaikais. Esą visiems kartu, palaikomiems šiltos minties, jog nėra vienišiai, gal būtų lengviau to dugno išvengti. Norėtų Petras pamatyti ir savo gimdytojus. Įsidrąsinęs paklaustų, kodėl buvo jiems nereikalingas, bet, paties teigimu, turbūt nėra tokios klaidos, už kurią negalima atleisti. Na, nebent tėvai yra visiškai degradavę žmonės - su tokiais vaikinukui esą užtektų vienintelio pasimatymo.
- Šita artimųjų paieška man labai svarbi, tačiau stengiuosi negyventi vienintele mintimi, kad tikrai taip ir bus, kaip svajoju. - Galbūt daugiau į tai žvelgiu kaip į žaidimą, loteriją - jei nepasiseks, gyvensiu toliau kaip gyvenęs, - ramiai tikino Petras, vaikų namų darbuotojų teigimu, tikras meno žmogus. - Žinau tik viena: nenorėčiau, kad kada nors mano vaikai patirtų panašų likimą. Žmogus atsiranda iš kitų dviejų, įregistruotoje ar neįregistruotoje šeimoje - vadinasi, šeimoje ir turi gyventi.
Nuo redakcijos. Jeigu atsirastų skaitytojų, galinčių našlaičiui Petrui suteikti nors kokios informacijos apie jo šeimą, šaknis, maloniai prašome paskambinti į redakciją arba autorei.
