Albinas Vaičiūnas (49 m.) save vadina "nenuskilusio" gyvenimo auka, niekam nerūpimu vienišiumi. Kiti Šventragio kaime (Igliaukos sen., Marijampolės sav.) jį vadina keistuoliu, Gyvatiniu arba "fermų Albinu". Mat vaikystėje Albinas mėgdavo rinkti... gyvates, o dabar jau antri metai, kai jokių darbų nesibaidantis vyras įsikūręs apgriuvusių fermų pastate, kuris dar turi šiokį tokį stogą.
- Kaip atsitiko, kad gyvenate vienas ir ne įprastame name, o griuvėsiais virtusiose fermose?
- Jeigu viską pasakočiau, būtų labai ilga ir graudi istorija. Pradėti turėčiau nuo savo vaikystės, o baigti - savo susikurta šeima, žmona. Abi šios temos man yra labai skaudžios (vyro akyse suspindo ašaros - I. Z.) ir neaptarinėtinos, todėl nereikia lįsti man į "dūšią". Kadaise augau penkių vaikų šeimoje, o nuo dvylikos metų tėvai manęs jau neaugino - buvau priverstas maltis po svetimus namus ir gyventi savarankiškai. Dėl to iki šiol jaučiu nuoskaudą. Su artimaisiais, galima sakyti, nebendrauju. Vienas brolis žuvęs, kitas prapuolęs. Mano šeima - buvusi žmona, trys dukros ir anūkas - irgi ne kartu. Vedęs buvau dvidešimt metų. Dabar - matot - esu vienas kaip pirštas ir net neturiu namų. Bet nemiegu kur pavartėse ar palapinėse, nesiieškau ir "ant kampo" priimančių geradarių. Tiesa, esu patyręs ir tai. Dabar gyvenu štai šitose fermose. Bendras vaizdas baisus - nėra langų, durų, stogo, plytų rinkėjai "sutrumpinę" sienas, tačiau galas, kuriame įsikūriau, dar pakenčiamas. Svarbiausia - yra stogas virš galvos. Gal didžiausia problema - elektra, kurios čia niekados nebus. Bet ir anksčiau gi žmonės gyveno prie žvakių - jos vienintelės mano šviesa, ypač dabar, kai po nakties ilgai neprašvinta ir greitai sutemsta. Šitas fermas įsigijęs mano pusbrolis, todėl ir įleido mane. Bet vis baiminuosi, kad kada nors teks man iš jų išeiti, jeigu bus nutarta čia ką nors statyti. Šitie plytiniai griaučiai baimės man nekelia - ir pripratau prie savo kampo, ir gyventojų netoliese yra.
- Kodėl jus vadina keistuoliu, Gyvatiniu?
- Tai čia žmonių reiktų klausti. Koks aš keistuolis, kad su visais bendrauju, pasisiūlau padirbti - jokio darbo nesibaidau. Gal jiems keista, kad žmogus gyvena fermose? Betgi turiu čia lovą, stalą, susimūrijau krosnį, pats labai skaniai valgyt pasigaminu. Sutikčiau, jei vadintų nevykėliu: juk ir be žmonos gyvenu, ir kita mano gyvenime buvusi moteris buvo tik didžiulė klaida - pardavė butą ir paliko mane benamiu. Dabar jau bijau aš tų moterų. Va, su katinu gyvenu. Šitas Markizas Karabasas man yra pats ištikimiausias draugas. Anksčiau lipdavo pas mane į lovą, šokdavo ant stalo, bet man tai nepatiko, tad užteko kartą jį gerai pabarti, ir dabar su katinu - tvarka.
O Gyvatiniu mane vadina nuo vaikystės. Buvo tokia mada - rinkdavome paliose gyvates ir jas parduodavome. Taip, taip - apie tūkstantį jų esu surinkęs ir nemažai užsidirbęs. Pamenu, ypač pavojingos būdavo varinukės. Reikėdavo suspėti užminti joms ant uodegos, ir gyvatė pati palįsdavo po batu. Tada žnyplėmis paimdavau ją, galvą - į butelį, o tada jau ji pati susirangydavo vidun. Dabar gyvačių pats bijau (prie fermų vis būna žalčių), o vaikystėje tai buvo žaidimas, pats smagiausias užsiėmimas.
- Kokios, gyvenant fermoje, būna jūsų šventės - Kūčios, Kalėdos?
- Negalvoju aš apie tas šventes ir jų nepasigendu, nelaukiu. Kam laukti, jeigu jos ateina ir išeina - juk nepasilieka... Neatsimenu, ką pernai veikiau per Kūčias, o per Naujuosius metus tai naktį pastovėjau išėjęs ant kelio, pasidairiau aplinkui, kai į padangę kilo saliutai, ir to užteko. Šiemet per Kūčias man sueis lygiai 50 metų. Jubiliejus... Bet nešvęsiu. Turiu vieną netoliese gyvenančią tetą, bet negaliu pasikviesti jos į svečius - kas gi norėtų ateiti į fermas pasėdėti prie žvakių šviesos? Be to, ir pinigų vaišėms nėra. Pasižiūrėsiu į gėles savo pastogėje, ir užteks. (Gėlės Albiną išties labai myli - gausiai žydi ir žaliuoja ant jo palangių netvarkingame būste, o vasarą, kaip sakė kaimo žmonės, Albino kieme puikuojasi patys gražiausi visame Šventragyje jurginai - I. Z.) Man būtų tikra šventė, jeigu galėčiau susiremontuoti savo būstą. Netoliese esančiame sąvartyne visko randu - ir cemento, ir plytų, ir dažų. Nusipirkti negalėčiau, nes neturiu pinigų - iš žmonių, kuriems talkininkauju, gaunu maisto, išgert, gėlių vazonų. Sakot, gal kada sulauksiu kalėdinio stebuklo? Man atrodo, kad visi stebuklai žmonių rankomis padaromi - iš dangaus nenukrenta.
- Ačiū už pokalbį ir stiprybės jums.
Kalbino Irena ZUBRICKIENĖ
Letos KAULINIENĖS nuotr.:
- Benamio dalia Albinas nesiskundžia - gyvena taip, kaip pats susikūrė
- Apleistos fermos vienišiui atstoja namus
