Vytautas Žutautas
Kaišiadorių rajone, Dainių kaime, 14 hektarų ūkyje, ūkininkauja Pranciškus Šliužas. Kaimo žmonės jį pažįsta kaip buvusios populiarios televizijos laidos "Be noragų nėra pyragų" vedėją. Dabar ponas Pranciškus dar išgarsėjo kaip aktyvus euroskeptikas. Pabandėme pasiaiškinti, kodėl ūkininkas taip nemėgsta tos mūsų taip trokštamos Europos.
- Vienam ar keliems žmonėms, norintiems išspręsti savo problemas, tikrai patarčiau vykti į Europos Sąjungą, - sako P. Šliužas. - Važiuok, net padėsiu: turiu pažįstamų ir Danijoj, ir Švedijoj, tu ten tikrai užsidirbsi, galbūt net įsikursi. Gali net paną iš Lietuvos pasiimti, nes ten beveik visos damos labai neišvaizdžios. Jaunam ir sveikam žmogui Europos Sąjungoje tikrai bus geriau negu Lietuvoje, nes tiems patiems vokiečiams jau nusibodo, kad jų frau gimdo tamsaus gymio, į jų patarnautojus arabus panašius vaikus, o švedams vis labiau atsibosta masiškai gimstantys mulačiukai, todėl mielai tarnais samdytųsi ne negrus, o šviesiaplaukius žydraakius lietuvaičius.
- O kuo gi bloga Europos Sąjunga liekantiesiems Lietuvoje?
Baisiausia, jog pasirašytą stojimo sutartį švelniai būtų galima pavadinti ekonominės diversijos sutartimi. Anksčiau aš maniau, kad Lietuva - žemės ūkio ar net maisto ūkio kraštas, o dabar to jau nebėra. Bet kuris Vyriausybės daromas sprendimas neapgalvotas ir nelogiškas. Net buvusius smulkius smetoninius ūkius mes suskaldėme į šimtus mažesnių gabalėlių. Blogiausia, kad dabartiniai vadai ir vadukai dar anais laikais važinėjo po užsienius, kas buvo neprieinama paprastam žmogui, ir matė, jog klesti tik stambūs specializuoti ūkiai, tačiau nieko nedarė, kai ūkis buvo griaunamas Lietuvai atgavus Nepriklausomybę. Iki šiol šalyje nėra nė vieno kooperatyvo. Yra keletas taip besivadinančių darinių, tačiau jie neatitinka europietiško kooperatyvo sąvokos. Visame aname pasaulyje į kooperatyvą įeina žemdirbys, produkcijos perdirbėjas ir net prekybininkas, kurie gaunamą pelną dalijasi lygiomis dalimis ar bent jau pagal nedaug besiskiriančias proporcijas.
- Kodėl tapote euroskeptiku?
- Išmaišiau daugybę Europos Sąjungos šalių, ten šnekėjausi su paprastais žmonėmis ir ūkininkų konsultantais, kurie ten išlaikomi ne taip, kaip pas mus - iš valstybės biudžeto, o pačių ūkininkų. Todėl ten konsultantai kaunasi už ūkininkus kaip žvėrys, nes nuo to priklauso ir jų pačių gerovė. Todėl ir jų ūkininkų visai kitokios sąlygos. Jei kalbėt apie vadinamąją derybinę sutartį, tai, mano manymu, jokių derybų ir nebuvo. Surašyti niekingi skaičiai, net nepaskaičiuojant, kas iš to gali išeiti. Nepuoliau studijuoti visos sutarties, tačiau atidžiai išnagrinėjau tik savo sritį - maisto ūkį. Galiu prognozuoti, kad galvijininkystę mes sužlugdysime per kokius trejus metus, o kiaulininkystę - jau po metų. Danai ir vokiečiai įmes į rinką nupigintos produkcijos, nes ten ūkininkas už kilogramą kiaulienos gauna apie 9-10, o už jautieną - iki 14 litų. Parduotuvėse mėsa kainuoja apie dvidešimt litų, o mūsų rinkoje bent kurį laiką ji bus pardavinėjama po 2 litus. Tai visai realu, nes Europos Sąjungoje vieno kilogramo priesvoris gaunamas sušėrus vieną kilogramą pašarų. Būtent pašarų, o ne pašarinių vienetų, kaip mūsuose. Jų pašaruose viskas taip subalansuota, kad aš net juokiausi klausdamas, kam dar juos šerti kiaulėms, jei galima ir be šios grandies patiekti žmonėms. Tai ne pašarai, o tiesiog sintetinė kiauliena. Man buvo atsakyta, kad tik taip galima visiems duoti darbo. Jau prieš penkerius metus danai tvirtino, kad Pabaltijyje, Ukrainoje ir Baltarusijoje gali neauginti nė vienos kiaulės, nes per pusę metų jie šią rinką kimšte užkimš. Jau tada jie kasmet skerdė bene 40 milijonų kiaulių, o pas mus geriausiais metais šis skaičius sukosi apie 3 milijonus. Pagal mitybines normas vienam žmogui per metus reikia užauginti apie 100 kilogramų mėsos, kad jis tenkintų savo minimalius poreikius. Lietuvoje šito skaičiaus nepasiekiame ir į šalį esame priversti mėsą įsivežti. Koks gali būti ūkininkavimas, jei pačioje palankiausiose žemės ūkio produkcijai auginti zonoje mes jau perkame mėsą?
- Ko reikėtų, kad bent vidaus rinkoje "karaliautume" patys?
- Suinteresuotumo ir sistemos pakeitimo. Vienoje grandinėje turėtų būti ūkininkas, perdirbėjas ir netgi prekybininkas. Kol perdirbėjai ir prekybininkai plėšikauja, nieko gero nebus. Valstybė turėtų perpirkti ar net reprivatizuoti kai kurias įmones ir perduoti jas žemdirbiškiems kooperatyvams, su galimybe laikui bėgant kooperatyvams išpirkti valstybinio turto dalį. Visi iš bet kur valstybės sugraibomi pinigai turėtų būti mesti tokiems kooperatyvams kurti ir palaikyti (net kuriant alternatyvius prekybos tinklus). Visos "Maximos" ir kiti prekybiniai tinklai gauna milžiniškus pelnus ir diduma tai yra maisto pinigai. Mūsų bulvių augintojai tik dabar pradėjo gauti po 40 centų už kilogramą bulvių, nors ant prekystalio jos kainuoja jau po 1,3 lito. Paprasti pirkėjai siaubingai apgaudinėjami, nes tos pačios bulvės daugiausia galėtų kainuoti, na, 60 centų. Prekybininkai nesivaržo lietuviškas bulves pervadinti olandiškomis ir pardavinėti jas net daugiau nei po du litus. Tai jokiu būdu nereiškia, kad visi mūsų ūkininkai augina tik geras bulves. Neseniai ūkininkai turguje manęs vos nesumušė, kai pasakiau, kad jų po pusę lito už kilogramą pardavinėjamų bulvių aš net kiaulėms nešerčiau. Tačiau reikėtų žmones mokyti: konsultacinės tarnybos privalėtų važinėti po ūkius ir neleisti auginti blogų bulvių, tikrinti, jog būtų laikomasi technologijų, teikti paramą pažangiesiems. Kas draudė Lietuvoje ūkininkams duoti tokią pačią paramą kaip ir Europos Sąjungoje? Ne išmėtyti pinigus visokioms "skylėms" kamšyti ir "gaisrams" gesinti, bet metodiškai, sistemingai diegti ūkio rėmimo sistemą. O dabar vienais metais 30 procentų kompensuojama žemės ūkio technika, o kitais metais ji jau nekompensuojama. Vienais metais metė kompensacijas už bulius, o po mėnesio to jau nebėra. Čia gi žaidimai - neveikia jokia sistema. Kiek kalbėta, kad reikia remti prižiūrimos žemės hektarą, taip nebūtų išbalansuota rinka, išmėtant pinigus tai šen, tai ten. Investicija į žemės ūkį tai nėra žemdirbio rėmimas. Tai yra maisto valgytojo rėmimas. Tokia investicija - pati efektyviausia valstybinė investicija. Jei žemdirbys gauna pinigus, jis juos sukiša į kurą, techniką, pagaliau į žemę. Jis atpigina produkciją .
- Ar mūsuose ne per daug žemdirbių?
- Olandijoje man teko lankytis fermoje, kurios savininkas praktiškai sėdi namuose, nes viskas jo ūkyje automatizuota. Ten vienai karvės stovėjimo vietai išleista per 100 000 litų. Mano karvėms išleista gal 1 000 litų karvidės stogui pataisyti ir daugiau jokių investicijų. Ten vien roboto aptarnavimui per mėnesį reikia bene 15 000 litų. Mano karvių pieno savikaina bent keturis kartus mažesnė nei olando. Jei tenykščiam fermeriui bent trumpam dingtų elektra, visas jo ūkis patirtų milžiniškus nuostolius, o maniškiam nebaisus net "cvekų" lietus. Kuo daugiau žmonių dirba maisto ūkyje, tuo lengviau sprendžiama pasaulinė maisto problema. Maistas pasiskirstęs labai netolygiai, todėl visame pasaulyje vyksta nuolatinis karas tarp brangaus europietiško ir pigaus amerikietiško, naujazelandietiško ar argentinietiško maisto. Mes dabar taip pat įveliami į šį karą ir tampame brangaus europietiško maisto valgytojais. Europos Sąjunga jau užduso nuo savo brangaus maisto, todėl jiems reikalingi bent du šimtai milijonų papildomų pilvų. Mes tapsime ne maisto gamintojais, o tik jo valgytojais. Tai akivaizdžiai rodo sudarytos sutartys. Mums gaminti tikrai niekas nieko neleis. Juo labiau kad visų taip geidžiami pinigai iš Europos Sąjungos neateis tiesioginiam produkcijos apmokėjimui. Europiniai pinigai skiriami tikslinėms programoms ir griežtai kontroliuojamas jų panaudojimas. Jei pinigai skiriami grioviui kasti, tai jų niekaip negalėsi panaudoti sėklai pirkti, net jei mirtum badu. Pagal Europos Sąjungos direktyvas aš jau nebegalėsiu tuštintis gale tvarto, o privalėsiu statytis modernų tualetą, nors kieme stovės sugedęs paskutinis traktorius, kurio pataisyti neturėsiu už ką. Tolesniame etape visą mūsų ūkį neabejotinai perims užsieniečiai, nes mūsų ūkininkai neatsilaikys. Jei žvelgtume į ateitį, tai veikiausiai po 25 metų Europos Sąjunga grius ir mes būsime priskirti prie Rytų Europos regiono, nes Sąjungos tikslas - keliauti į Rusiją. Europos Sąjungai labai reikalingi Rusijos gelmėse glūdintys ištekliai. Scenarijus jau patikrintas su "Williams": pradžioje lyg ir atėjo amerikiečiai, o galiausiai viskas atiteko rusams. Taip ir mes: atrodytų, eisime į Europą, o galiausiai atsidursime Rusijoje. Mano galva, šalį gali išgelbėti tik neutralumas ir suverenitetas. Mes esam geroje vietoje. Kol kas buvome stiprūs savo kaimu ir savo maistu. Tikrai galėjome rasti savo rinkų pasaulyje, kur nėra tokios kraupios perprodukcijos kaip Europos Sąjungoje.
- Tačiau, pasak viso būrio valdžios vyrų, šviesi ateitis mūsų laukia tik Europos Sąjungoje?
- Mūsų biurokratinis aparatas neabejotinai pats didžiausias ir vienintelė galimybė jiems pasididinti atlyginimus - tai Europos Sąjungos lėšos. Jei pereitume į racionalią ūkiskaitą, darbo netektų du trečdaliai valdininkų, todėl jie ir veržiasi į Europą, kad galėtų administruoti iš ten gaunamas lėšas. Dabartinėmis sąlygomis Žemės ūkio ministerija visiškai nereikalinga. Jei ją panaikintume, niekas kaime jos net nepasigestų. Žemės ūkis juk privatus, tad gaunamas subsidijas lengvai galėtų paskirstyti ir Finansų ministerija. Žemės ūkio ministerijos valdininkai nieko neveikia ir miršta iš nuobodulio. Nuo šių tarnautojų "nuėmus" bent milijardą ir nukreipus į žemės ūkį, mes taptume labai konkurencingi.
- O ką apie visa tai mano ūkininkai?
- Juokinga, tačiau visose televizijos debatuose man neteko susidurti su oponuojančiais ūkininkais. Kitoje barikadų pusėje atsisėda vien biurokratai. O mūsų žmonių į kai kurias laidas tiesiog neleidžia, nes prieš penkias dienas reikia užsiregistruoti Rinkimų komisijoje. Tokios kvailybės ir tokios cenzūros dar neregėjau. Nežabotas valdžios žmonių gobšumas pasireiškia ir tuo, kad jie Europos Sąjungos rekomendacijas jau taiko kaip įstatymines normas. Visi iš manęs juokėsi, kai pasakiau, kad Europos Sąjungoje mums neleis net kiaulės ant kiemo pasiskersti. O be reikalo. Anądien mano pusbrolis norėjo nuvežti į skerdyklą bulių ir paaiškėjo, kad jis pats to daryti negali, kadangi neturi pažymėjimo, jog baigė specialius kursus. Veterinarijos tarnyba neišduoda jam veterinarinio pažymėjimo, nes jis neturi pažymėjimo, kad apmokytas gabenti gyvulius, bei nėra užregistravęs tam tinkamo transporto. Reikėjo pasinaudoti apsukresnio kaimyno paslaugomis, kainavusiomis 50 litų, sumojusio gauti reikiamus pažymėjimus, nors šio traktorius ir priekaba niekuo nesiskiria.
- Ar užsieniečiai ateityje taip jau puls supirkinėti mūsų žemes?
- Geresnę dirbamą žemę tikrai supirks, o vėliau supirks ir kitą ir pavers medžioklės plotais ar kuo nors panašiu. Mes praktiškai virsime vergais, dirbančiais tik už maistą. Jau dabar tūkstančiai mūsų šeimų išskirtos, nes vyrai plauna indus kur nors Anglijos restoranuose, o žmonos renka grybus Airijos fermose ar skina apelsinus Ispanijoje.
- Tačiau mūsuose kaimo žmonės labiausiai tikisi prasigyventi iš priemokų už tai, jog atsisakys auginti karves ar bent jau įsipareigos nepardavinėti pieno ar kitos produkcijos...
- Visi agitatoriai operuoja skaičiais, kad vienam žmogui teks ar ne 2 500 litų išmokų. Siūlau kirsti lažybų, kad jei aš, mano kaimas ir, sakykim, dar šimtas atsitiktinai pasirinktų žmonių gaus visą žadėtą paramą, tai aš su manimi susilažinusiam asmeniui atiduosiu visas mano gautas išmokas iki paskutinio cento. Bet jeigu mes to negausime, aš norėčiau, pavyzdžiui, iš A. Brazausko gauti visą jo pensiją. Arba bet kurio Seimo nario atlyginimą. Gerbiami valdžios vyrai, euroentuziastai, jei jūs taip garantuoti, priimkit mano iššūkį! Aš savo įsipareigojimus vykdysiu garbingai. Tačiau labai abejoju, ar būsiu pralaimėtojas, nes jau dabar kalbama, kaip iš gaunamų lėšų neviršyti 25 procentų administravimo išlaidoms. Dar apie 20 procentų bus skirta metodinei pagalbai (visiems tiems bukletėliams, leidinėliams, paskaitoms apie šaltalankių ir upėtakių auginimą apmokėti). Švedijoje įsitikinau, kad tik du ūkininkai iš keturiasdešimties moka patys paruošti reikalaujamus investicinius projektus, o kiti samdo specialistus ir iš anksto jiems moka 18 procentų nuo norimos gauti sumos. Bijau, kad išmokų lėšos pakeliui taip aptirps, kad liks tik kokie apgailėtini 20 litų už karvę.
- Ką reikėtų daryti, kad neliktume kvailio vietoje?
- Vienintelė viltis - būsimieji Seimo rinkimai. Reikėtų neišrinkti nė vieno dabartinio parlamentaro. Kai kiaulių fermoje įsiveisia maras, visos kiaulės likviduojamos, ferma dezinfekuojama ir auginama nauja banda, todėl ir Seime neturėtų likti nė vieno parlamentaro, nepaisant visų jų praeities nuopelnų, nes jiems tenka kolektyvinė atsakomybė už viską, kas vyksta dabar.
