Prieš dvidešimt metų viskas prasidėjo idealiai. Sutapo laikas, vieta, žmonės ir idėjos. 1984 metų laidos Druskininkai buvo palankiausia teritorija jauniems kompozitoriams Ričardui Kabeliui, Šarūnui Nakui, Gintarui Sodeikai, Tomui Juzeliūnui surengti fluxus festivalį.
Po miestą (sąjunginės reikšmės kurortą!) dar vaikščiojo minios tarybinių piliečių su sanatorijų registratūrose saugiai paliktais profsąjungų kelialapiais. Ką tik pastatytas betono baroko šedevras - Fizioterapijos centras. Veikia “Nemunas”, “Dainava”, “Baltarusija” ir kitos sanatorijos. Ir tik naujai atrasto fliuksuso apologetai pajuto, kad kurortas yra palanki vieta kūrybiškai padisidentauti. Mieste net dvi publikos - epatažui palanki tarybinė ir iš Vilniaus atsivežta kultūrinė fronda. Tai turėjo būti vienkartinis renginys. Na, gal būtų leidę surengti antrą kartą, ir viskas.
Bet startui (organizatoriai to, žinoma, negalėjo žinoti) laikas buvo idealus. Prasidėjo “perestroika”, A. Mickevičiaus skvero mitingas ir - svarbiausia - milžinišku greičiu didėjantis makroekonominis valstybės kariesas.
Kuo labiau šepo Druskininkai, tuo organiškiau jame jautėsi festivalis - su koncertais, parodomis ir hepeningais. Kiekviena bankrutavusi sanatorija tapo nauja fluxus erdve. Mažėjo buržuazijos - sovietinė dingo, o naujajai Druskininkai buvo per plebėjiški ir nekomfortiški. Muzikos daugėjo.
Niekam nebereikėjo daryti įspūdžio. Į šaltą ir nutriušusį kurortą važiavo būsimi ir tikri profesionalai, prigriebdami autobusą praprususių klausytojų. Kokiais 1992-1995 metais festivalis tapo grynu (gal net sektantišku) veiksmu. Jis prašėsi banalaus palyginimo - jis susistiklakaroliukavo. Muzika skambėjo neveikiančiose kavinėse, tuščiose estradose, uždarytoje autobusų stotyje, beveik neplaukiančiame garlaivyje.
Šiemet jis buvo surengtas dvidešimtą kartą (http://www.mic.lt/lit/fest_jaunimomuzikosdienos04.htm). Atrodo - formaliai niekas nepasikeitė. Festivalis toks pat kokybiškas ir intensyvus. Muzika ant vandens, bažnyčioje, kavinėje, miesto scenoje, Liškiavoje.
Bet pasikeitė miestas. Netikėtai ir jis tapo kokybiškas. Šiemet atvažiavę žiūrovai pamatė, kad Druskininkai pasikeitė ir festivalio renginiai nebėra vienintelis tikslas. Druskininkai vėl tapo tikru kurortu. Ir kurortas po truputį nugali festivalį. Ištaigingai atstatytų miesto gydyklų (http://www.gydykla.lt/?_nm_mid=TVN3d0xEQXNNQ3d3&_nm_lid=0&session=no) pramogos - purvo vonios, nesuskaičiuojamos mineralinio vandens terapijos buvusius grynuosius klausytojus verčia kitaip organizuoti dieną - kaip kuo intensyviau pailsėti tarp koncertų. Seniau dienotvarkė buvo tokia: koncertas, ėjimas į kitą vietą, koncertas, ėjimas į trečią vietą, koncertas ir vėl koncertas. Dabar miestas taip lengvai nepaleidžia: dviračiai, naujų vietų apžiūrėjimas, koncertas, kava, kava kitur, mažas užkandimas, greita purvo vonia, koncertas, pietūs naujoje vietoje, povandeninis masažas, arbata terapijos kambaryje, dviračiai, kava. Gal koncertas.
Šį pavasarį labai intensyviai pajutau - šalia Vilniaus vėl atsirado tikras kurortas. Su visais kurortiniais atributais. Ir jų bus vis daugiau. Žinoma, nauja miesto situacija keis festivalį. Jau dabar matau, kaip priekabiai dairosi galimi organizatoriai. Jie fiksuoja ir modeliuoja ateitį - galima daryti konferencijas (http://www.spa-vilnius.lt/index.php?cid=171), apgyvendinti (http://www.hotel-druskininkai.lt/) dalyvius, publikai groti lengvesnę muziką, gal net surengti sveikatinantį terapinį koncertą. Daugiau “G&G Sindikato”, mažiau fluxus ir elitiškumo.
Ir teisingai modeliuoja. Tai, kad senos formos “Druskomanijos” festivalį atsigaunantys Druskininkai nužudys - faktas. Žinoma, specifiškai festivalinių teritorijų mieste dar yra. Priešais tas pačias atnaujintas gydyklas - puiki apgriuvusi katilinė, iš kitos pusės - neveikianti “marmalynė” (taip vietiniai vadina Fizioterapijos gydyklas).
Dar egzistuoja - ir turbūt egzistuos visada - keisčiausia ir fluksistiškiausia Druskininkų vieta - sanatorija “Belarusj”. Ji priklauso Baltarusijos valstybei ir tai yra neįtikėtinai kitoniška teritorija. Be reikalo išlaidavo Gediminas Vagnorius, pirkdamas Viktorui Uspaskichui ideologinį autobuso bilietą į kažkokį Baltarusijos miestelį. Viskas yra gerokai arčiau - Druskininkuose, beveik pačiame miesto centre. Įėjus į sanatoriją prisiminimai akimirksniu vožia per galvą. Kada aš paskutinį kartą mačiau iki pusės aukščio žaliai dažytas koridorių sienas, uodžiau neatpasakojamą 1-osios tarybinės ligoninės ir armijos kvapą, skaičiau plakatinėmis plunksnomis parašytus skelbimus ir mažiau užrašą “Dežurnyj”? Šį šeštadienį. Pasirodo, kiekvienas SSRS pasiilgęs lietuvis - o jų beveik pusė - gali nesunkiai pasitikrinti, ar tikrai jie ŠITO pasiilgo? Na, bet teisybės dėlei turiu pasakyti - švaru. Ir baseinas sanatorijoje “Belarusj” geriausias Druskininkuose.
Ši sanatorija artimiausia tiems Druskininkams, kuriuose prasidėjo “Druskomanijos” festivalis. Galima muzikos kalba įgnybti režimui, epatuoti publiką ir pagyventi nejaukiuose kambariuose. Yra net nebaigtas dangoraižiukas, tinkamas akcijoms.
Bet tai - tik išorinė galimo tęstinumo prielaida. Druskininkai nesustabdomai buržuazės. Vienas beveik druskininkietis sakė, kad greitai mieste atsiras 14 naujų viešbučių ar sanatorijų. Kurortui reikės pramogų, o eksperimentinė muzika privalės mutuoti link S. Sondeckio “Nakties serenadų” Palangoje. Žodį “mutuoti” vartoju teigiama prasme, nes nemanau, kad jaunųjų kompozitorių eksperimentavimas gali tapti primityviu kurortinės publikos linksminimu. Festivalis teks konsononsuoti* su besikeičiančiu miestu arba iš jo pasitraukti. Į “Belarusj”. Ar į Didžiasalį.
*Aš patikrinau šį žodį Tarptautinių žodžių žodyne. “Konsonansas” yra priešingas “disonansui”. Galėjau parašyti “suderėti”, bet šitaip skamba muzikologiškiau.
