Mantas LIDEIKIS
Visai netoli Kauno, kiek toliau už Lapių, Jonavos rajono Batėgalos kaime gyvena ūkininkai Lina ir Arvydas Balčiūnai. Šie žmonės jau keleri metai verčiasi kiek neįprasta ūkio forma - augina gyvūnus pramoginei medžioklei. Balčiūnų ūkyje, kur anksčiau driekėsi karvių ganyklos, dabar specialiuose aptvaruose šakotaragiai bėgioja. Šiuo metu bandoje - 21 dėmėtasis elnias. Tačiau pavasarį turėtų būti prieauglio, taip pat šeimininkai žada ir danielių užsiveisti. Jis neslepia, jog prieš orą metų pirmuosius elnius užveisė dėl vienintelio tikslo - medžioklės mėgėjams. Tiesa, kol kas dar niekas į elnius nešaudo, tam dar reikia pasirengti, specialų turimo miško plotą atitverti ir ten viską, ko reikia medžioklei, suruošti.
Be elnių, Balčiūnų ūkyje kriuksi ir beveik 30 šernų. Na, gal ir ne visai laukinių - daugelis jų čia ir užaugę, prie žmogaus pripratę. Bet vis dėlto lygiai tokie, kokius ir miškuose sutikti galima. Tik šernas, skirtingai nei elnias, ne visuomet nuo žmogaus šalin sprunka. Tai itin gerai matyti ir ūkyje apsilankius. Šeimininkas juokdamasis sako, jog prie baikščių elnių pavieniui prieiti galima, nesibaido tuomet. Bet jei daugiau žmonių artinasi, elniai jau šalin sprunka - grėsmę jaučia. Tuo tarpu šernai, vos žmogų išvydę, atkriuksi prie tvoros, kiša smalsius snukius pro virbus - įdomu jiems, kas čia tokie apsilankė.
Arvydas prisipažįsta, jog vienas jų tiek prisirišęs, kad net drauge į mišką eina, nelyginant koks šuo. O vienas kuilys, Čiuka vardu, milžinas tikras - tai šitam geriau ant kelio nepasipainioti. Kaipmat gali ilčių aštrumą į tavo minkštąsias vietas išmėginti. Kriuksi Čiuka, žiūri pro narvo virbus, nuo snukio putos drimba, o mažose akutėse tiesiog ir skaitai: "Pakliūtum tu man miške..."
Kas paskatino Arvydą, anksčiau karves auginusį, lentas pjovusį, imtis tokio gana reto verslo? Į tai vyras atsako - noras išbandyti kažką naujo. Vis gyvenimas eina, vis nuobodžiauti netenka.
O štai, kaip teigia nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas Vincentas Sakas, iš tiesų laukinių žvėrių bei paukščių mėsa yra daug vertingesnė už naminių gyvulių ar paukščių mėsą, nes ji neturi tiek daug riebalų, joje žymiai daugiau amino rūgščių, vitaminų, mikroelementų.
Dėmėtasis elnias yra miškų gyvūnas, kuris daugiausia maitinasi žole. Ūkiuose auginami elniai taip pat maitinami žole, šienu, bulvėmis, obuoliais ir kitu natūraliu maistu. Elniai labai sveiki ir puikiai auga be jokių stimuliatorių, todėl jų mėsa yra labai aukštos kokybės - drąsiai galima sakyti, kad ūkiuose auginama elniena yra ekologiškai pati švariausiai ir sveikiausia mėsa. Tik ją paruošti reikia mokėti, o tuomet - galima ir liežuvį praryti.
Be to, elniai medžiojami ne tik dėl mėsos - nuo seno jie vertinti ir dėl nagų.
Kiekvieno medžioklio garbės reikalas savo trofėjų kolekcijoje, greta liūto karčių ir meškos kailio, turėti ir elnio galvą. Tai esą patvirtina medžiotojo sugebėjimus, jo taiklumą ir kantrybę. Mat elnias - toli gražu ne kvailas gyvūnas, jį sumedžioti nėra taip paprasta. Kol prisidėsi šautuvą prie peties, balkšvą jo uodegigalį tepamatysi. Kantrybės reikia, norint elnią sumedžioti.
Legendose bylojama, jog elnieną valgydavo dar senovės egiptiečiai. Senovės romėnai, begalo mylėję šiuos girių padarus, kai nukariavo Didžiąją Britaniją, jos miškuose užveisė elnius.
Elnininkystė buvo žinoma ir Lietuvoje. Specialiai šiems medžiojamiems žvėrims veisti ir auginti Lietuvos didikai Radvilos šalia Vilniaus įsteigė parką, Žvėrynu vadinamą. Šiandien tai vienas sostinės rajonų, tik elnių ten jau neberasime.
Tačiau ir šių dienų Lietuvoje vis dar prisimenamos gražios elnininkystės tradicijos. Vienas kitas ūkininkas savo ūkiuose įsteigia aptvarus, kuriuose netrukus ima ganytis bandos raguotųjų gražuolių.
