Irena ZUBRICKIENĖ
Kai dedame vieną kitą litą į elgetos ištiestą ranką, turbūt ne vienas dažniausiai su užuojauta palydime varguolio, dėkojančio už pinigėlį, žvilgsnį. Tas žvilgsnis slepia išmaldos prašančiojo nugyventą patirtį - nesėkmes, kančias, dvejones, turbūt ne dieną ir ne dvi sprendus, ar atsiras drąsos gatvėje nuolankiai ištarti: "Sušelpkite..." Bet ne visada paaukotas litas sušildo gero žmogaus ranką - jis neretai tik paskatina neveiklumą, netgi pažadina žmoguje smurtą. Duota auka kartais netgi gali prilygti kardui, kuris ištiesiamas žudikui...
Melagiai ir veltėdžiai
Marijampolėje, Vilkaviškyje, Prienuose ir kituose Lietuvos miestuose jau daugiau nei dešimt metų pagarsėjusi marijampoliečių elgetų pora - Birutė (46 m.) ir Zigmas (50 m.) Cvirkos. Nelengva išvardinti visus kaimus, kur šie sutuoktiniai buvo apsigyvenę, sunku susekti ir jų septynių vaikų likimus. Gal užtenka pasakyti tik tiek, kad tėvai, elgetavimą "įsiteisinę" kaip savo gyvenimo būdą, lygiai taip pat auklėjo ir savo atžalas.
Bene prieš trylika metų, kai išmaldos prašančiųjų provincijos gatvėse buvo vos vienas kitas (dauguma dar tik "zondavo", ar niekas elgetų negaudys, nebaidys, nebaus), Cvirkos jau buvo šio "amato" asai. Negana to, Marijampolės ir Vilkaviškio vaikų teisių apsaugos skyrių (VTAS) darbuotojai kurį laiką kone kasdien gaudavo pranešimų apie įkyriai elgetaujančius vaikus. Šie, dažniausiai šlaistydavęsi turgavietėse ir prie bažnyčių ar prekybos centrų, kaip paaiškėjo, buvo sutuoktinių Cvirkų vaikai. Vyriausiajam, ištiesusiam ranką išmaldai, tada galėjo būti 14 metų, jauniausiajam - vos šešeri...
Praeiviai jautriai reaguodavo į mažylius, prašančius išmaldos. Skurdūs drabužėliai ir paišini veidai išduodavo, kad elgetaujama ne dėl noro patirti nuotykį ar paeksperimentuoti. Buvę, kad Cvirkiukai vaizduodavo esantys neįgalūs - akli! Melas, žinoma, greitai išaiškėdavo. VTAS darbuotojų ir policininkų sulaikyti vaikai ašarodavo, godžiai sukrimsdavo paduotą bandelę, sugrubusias rankutes ilgai laikydavo prie karštos arbatos stiklinės ir atvirai pasakodavo apie savo vargą. Esą elgetauti juos varu išvarydavo tėvai (itin reikli ir žiauri - motina), prigrasinę negrįžti be 100 litų kiekvienam. Antraip užsimindavo neduosią valgyti ir dar mušią. Vaikai keldavosi labai anksti, kelis kilometrus pėsčiomis nueidavo iki kursuojančio autobuso ir vykdavo į didesnį miestą.
Tėvai niekur nedirbo, nes iš paskutiniosios darbovietės - kolūkio - Zigmas buvo atleistas už pravaikštas ir girtavimą. Naujų darbų jiedu nesiieškojo, nes puikiai patyrė, kad veltėdžio kasdienybė, gyvenant iš suaukotų pinigų, kur kas šiltesnė.
Be tėvystės teisių - du kartus
1983-ųjų vasarą, kai Cvirkos buvo keturių savo pirmagimių tėvai ir dar neišmanė elgetavimo "amato", teismas atėmė iš jų tėvystės teises. Labiausiai buvo baiminamasi dėl jaunėlės Danutės, kuri tuo metu buvo sulaukusi vos pusmečio, ir dėl Irenos, pustrečių metukų dukrytės. Ir jos, ir du augesni broliukai buvo priversti nuolat kęsti šaltį, badą, vienatvę, nes tėvams labiau rūpėjo "gastrolės". Bute nebuvo baldų, patalynės, trūko indų. Paliktus mažylius pamaitindavo neapsikentę kaimynai. Cvirkos, pabarti dėl vaikų nepriežiūros, kelioms dienoms aprimdavo - prisivogdavo malkų ir tūnodavo namuose.
Atėmus tėvystės teises, Cvirkiukai buvo įkurdinti kūdikių ir vaikų namuose. Tėvai, davę pažadą pakeisti gyvenimo būdą, kurį laiką taip ir elgėsi. Jiedu neretai aplankydavo savo vaikus. Mažylių alaso trūkumą "beteisiai" sutuoktiniai kaipmat išsprendė - kitų metų vasarą susilaukė penktojo, po poros metų - šeštojo, o dar po poros metų - septintojo vaikelio. Tuomet užteko noro prižiūrėti ir naująją vaikučių vadą, ir neužmiršti pirmosios, išskirstytos po globos namus. Teismas tokią Cvirkų gyvenimo permainą įvertino: abiem kreipusis dėl tėvystės teisių grąžinimo, 1992 metais sutuoktinius vėl paskelbė esant visų septynių atžalų tėvais. Vyresnysis ketvertukas buvo sugrąžintas į šeimą. Vyriausiajam buvo jau 14 metų, jauniausiajai iš to "partremto" ketvertuko - devyneri.
Štai tada Cvirkos ir nutarė, kad jiems būtų lengviausia prasimanyti pinigų elgetaujant. Ypač masino galimybė kartu vestis ir vaikus. Baigėsi tuo, kad po penkerių metų Marijampolės teismas antrą kartą nagrinėjo civilinę bylą dėl Cvirkų tėvystės teisių. Kadangi du pirmagimiai jau buvo pilnamečiai, motinystės teisių Birutė neteko tik penkių savo vaikų atžvilgiu. Zigmas buvo įvertintas palankiau - vaikai nuo jo tik atskirti, neatimant tėvystės teisių. Visi be gimdytojų globos likę nepilnamečiai vėl buvo išskirstyti po globos įstaigas.
Gimto lizdo trauka
Net ir gyvendami atskirai nuo tėvų, Cvirkiukai nebegalėjo iškęsti be jau priprasto gatvės gyvenimo. Kai kurie jų nelankydavo pamokų, pabėgdavo iš globos namų ir parvykdavo pas tėvus. Valstybės iš tėvų atimtų vaikų nebaidė skurdi šeimos buitis - ant sienose įkaltų vinių kabantys drabužiai, nešvara, netvarka, poilsis pajuodusiuose skudurų migiuose. Neatbaidė ir nesibaigiančios išgertuvės, tėvų konfliktai, neretai pasibaigdavę smurtu. Pilvo poreikius Cvirkiukai patenkindavo pačių surinktais grybais, uogomis, bulvėmis. Neretai namuose būdavo vienintelio skysto maisto - vandenyje pamirkusių makaronų. Šaldytuvas neveikdavo, nes namuose buvo atjungta elektra.
Nepilnamečiai Cvirkiukai gyveno tarsi tarp dviejų ugnių. Jų, pabėgusių iš globos namų ir mokyklos, ieškodavo mokytojai ir policininkai, o namuose uidavo tėvai - pačių vaikų teigimu, mušdavo, grasindavo, vydavo iš namų. Ypač žiauri būdavo girta mama. Tačiau namuose vaikams nereikėdavo dirbti, nes tėvai nei daržus sodino, nei gyvulius augino. Visokiems vizitatoriams jie meluodavo, kad turi kelias telyčias, ir rodydavo jas, besiganančias ganykloje, bet ... ne savas, o svetimas.
Kasdienybės blizgutis - du automobiliai
Skurdi kasdienybė visą laiką lydėjo ir tėvus, ir pilnamečius jų vaikus, iš pradžių nepanūdusius atsiskirti, ir valstybės globojamas jaunesnes atžalas, vis sugrįždavusias pas gimdytojus. Elgetos uždarbis taip paviliojo Cvirkučius, kad kitokio gyvenimo jie neįsivaizdavo.
Tikru varganos ir pilkos Cvirkų kasdienybės blizgučiu vienu metu buvo tapę du lengvieji automobiliai, kurie nustebindavo į elgetų kiemą be paliovos užsukdavusius pareigūnus. Cvirkos tikino, kad abi mašinos nupirktos už "Teleloto" loterijoje laimėtą nemenką sumą. Kadangi nė vienas iš šeimos suaugusiųjų nemokėjo vairuoti ir neturėjo vairuotojo pažymėjimo, Cvirkos samdydavosi vairuotoją ir vykdavo ... elgetauti. Tuomet šių vargetų keliai nusidriekdavo ir iki Kryžių kalno, ir iki garsiosios Šiluvos ar Aušros Vartų Vilniuje. Samdytas vairuotojas laukdavo gerą pusdienį, kol mašinos savininkai, išsiskirstę po "objektus", susirinkdavo norimą tikinčiųjų ir šiaip geros širdies žmonių suaukotą pinigų sumą.
Anot B. Cvirkienės, ir šiandien nemetusios savo "amato", per atlaidus ir kitokius žmonių susibūrimus, ji ir anksčiau, ir dabar susirenka po 200 - 300 litų! Praeivių užuojautą moteris sukelia demonstruodama savo žaizdotą koją. Ar vasara, ar žiema, Birutė nevengia atsiraitoti kelnių klešnę ir parodyti praeiviui sutinusią, neaptvarstytą, šlapiuojančią koją, ant kurios - gyvomis mėsomis žiojėjančios opos, primenančios gilias skyles. Moteris nesigydo, nes jai parankiau gyventi, kai yra kuo išgąsdinti, sutrikdyti nepažįstamąjį, sukelti jo užuojautą ir už "ekspoziciją" gauti penkių litų monetą ar net keliasdešimtinį banknotą.
- Aš niekaip nepateisinu tokio šios moters poelgio, - atviravo vienas jaunas Kauno apygardos prokuratūros prokuroras, pažinęs Birutę Cvirkienę per Kauno apygardos teisme vykusį posėdį. - Jai būtina gydyti tą koją, o ne kaišioti praeiviams ir rinktis pinigėlius. Po posėdžio jaučiausi nejaukiai - tarsi niekada anksčiau nebūčiau matęs iš arti tokių degradavusių žmonių.
Elgeta nuteista už dūrį peiliu
Minėtame teismo posėdyje Birutė buvo priversta dalyvauti, nes šių metų birželio 11-osios vidurnaktį, per vienas išgertuves savo namuose, Turgalaukio kaime, peiliu sužalojo savo dukterį Danutę (22 m.). Abi moterys tuokart buvo neblaivios ir gerdamos dar diskutavo, ginčijosi, barėsi. Kai Danutė iš pykčio spyrė šalia buvusiam broliui Arūnui (21 m.) į veidą, o motina pradėjo rėkti ant spyrikės, šioji smurto protrūkį nukreipė motinos link - ją stūmė. Akimirksniu konfliktas buvo aprimęs, tačiau tada ant dukros pyktį pradėjo lieti motina. Ji, tebepriekaištaudama dėl spyrio sūnui, paėmė ant spintelės buvusį peilį ir pasakė dursianti dukteriai. Šioji, vaizduodama nieko nebijančią, pasikėlė savo marškinėlius ir paragino motiną durti. Pastaroji taip ir padarė...
Sužalojimo būta sunkaus - gilus dūris į pilvą. Danutei prireikė rimtos medikų pagalbos ir operacijos, teko kurį laiką praleisti ligoninės palatoje. Pareigūnų teigimu, abi šeimos narės liko priešiškai nusiteikusios. Motina, kuriai po kruvino konflikto buvo nustatytas sunkus girtumo laipsnis, buvo patraukta baudžiamojon atsakomybėn.
Teismui buvo nelengva užbaigti tyrėjų pradėtą darbą, nes ir kaltinamoji, ir nukentėjusioji vengė kelionių į Kauną, tad buvo atvesdintos. Galų gale buvo paskelbtas toks teismo verdiktas: nustatyta, kad Birutė Cvirkienė smogė peiliu dukteriai, nes gynėsi nuo jos smurto, taigi peržengė būtinosios ginties ribas. Nuteistajai paskirta dvejų metų laisvės apribojimo bausmė - nurodyta nesilankyti kavinėse ir baruose, nevartoti alkoholio, slapta nepakeisti gyvenamosios vietos. Kai kurie teismo proceso dalyviai tokią švelnią bausmę vertino skeptiškai. Prokuratūros pareigūnai teigė svarstą galimybę šį nuosprendį apskųsti, nes būtinosios ginties jie lyg ir neįžvelgė.
- Jeigu žmonės bent nujaustų, kaip gyvena dauguma elgetų, gatvėje demonstruojančių skausmą ir nuolankumą, savo sunkiai uždirbto lito neaukotų melagiams, veltėdžiams, girtuokliams ir smurtautojams. Duodant išmaldą, derėtų pamąstyti, ar tas lengvai gautas pinigas elgetos nepavers monstru, kai jis tą duoklę po kelių akimirkų išmainys į alkoholį, - kalbėjo Marijampolės VTAS darbuotojai, iki skausmo pažįstantys visą Cvirkų šeimą ir galintys teigiamai kalbėti tik apie du tris jų vaikus.
Pašnekovai turėjo omenyje ne tik pačius tėvus, bet ir peiliu sužalotą Danutę. Ši moteris iš gimdytojų perėmė ne tik elgetavimo įprotį, bet ir požiūrį į vaikus: jau treji metai, kai Danutė teismo keliu visam laikui praradusi savo, motinos, valdžią jos penkerių metų sūnelio atžvilgiu. Šis berniukas gyvena tik su savo tėčiu.
Letos KAULINIENĖS nuotr.:
- Zigmas Cvirka elgetaudamas kartu tampydavosi savo vaikus, o vėliau - anūkus
Rimos KAZAKEVIČIENĖS nuotr.:
- Birutė Cvirkienė, prašydama išmaldos, praeivius graudina rodydama savo išopėjusią, negydomą, gal net užkratą nešiojančią koją
2005 12 12
