Pastaraisiais metais teko nemažai važinėti po Europą, keletą metų studijavau JAV. Grįžusi į Lietuvą apsistojau Vilniuje. Savo gimtajame miestelyje Vakarų Lietuvoje nebuvau lankiusis daugiau nei 10 metų, nes mano ir tėvai jau persikėlė gyventi į kitą miestą. Pajutau, kad turiu būtinai aplankyti gimtąsias vietas.
Labai daug tikėjausi iš šio susitikimo su prisiminimuose nuolat iškylančiu tokiu mielu miesteliu. Planavau į jį nuvykti ir pasilikti bent dvi dienas. Širdis suvirpėjo sukant už kelio posūkio ir išnirus pirmiesiems miestelio namams, bažnyčios smailei. Deja, susijaudinimą ir džiugesį greitai pakeitė skaudus nusivylimas.
Tarybiniais laikais šis miestelis buvo eilinė, niekuo neišsiskirianti vieta, tačiau aš, moksleivė, jaučiausi visai gerai. Dainavau mokyklos chore, lankiau teatro grupę. Žinoma, dabar sunku sugrįžti į praeitį ir įsivaizduoti, kaip vyko, kad kažkada didžiavausi vietiniame pastatyme apkabinėta granatomis vaidindama Marytę Melnikaitę, tačiau čia kita kalba. Girtuoklių miestelyje ir tais laikais nestigo, tačiau jis, mano akimis, buvo tvarkingas, jaukus, kultūros namuose vykdavo koncertai. Žmonės dirbo kolūkiuose, vietinėje pieninėje.
Tai, ką išvydau šį kartą, mane prislėgė. Sukežę, seniai neremontuoti namai, apšnerkšti, nereikalingų rakandų ir šiukšlių priversti kiemai, link parduotuvės slenkančios pagiringos žmogystos. Atgimimo metais Lietuvos partizanams pastatytas medinis paminklas pasviręs ir beveik supuvęs, o tiltelis, kažkada buvęs vietinė įžymybė, visas surūdijęs. Apleistoje mokykloje likusios tik kelios pradinės klasės. Sutiktas vienas buvęs kaimynas, gerokai įkaušęs, palaikė mane mano motina. Mėginau pasiaiškinti, tačiau pragertos jo smegenys negalėjo suprasti, kad nors ir esu panaši, bet mano motina yra daugiau nei dvidešimt metų vyresnė.
Gimtojoj vietoj planavau viešėti kelias dienas, tačiau ištvėriau vos pusvalandį ir tuoj pat pasukau atgal, į Vilnių. Važiavau, tačiau manyje pamažu pradėjo kirbėti sąžinė. Nejaugi viskas taip beviltiška? Ar nebūtų galima išgelbėti bent partizanų paminklo ar vietinio tiltelio? Sakykim, kiek kainuoja dažų skardinė? Dvidešimt litų, trisdešimt? Man tai palyginus nežymi suma, baruose kiekvieną savaitę išleidžiu kur kas daugiau. Žinoma, susimąsčiau ir apie vietinius žmones. Matyt, vis vien ten esama ir seniūno, mokyklos vadovybės, būrelio inteligentų. Tačiau atrodo, kad niekam niekas nerūpi.
Dėl visų nesėkmių lengviausia rodyti pirštu į Seimą. Žinoma, būtų puiku, jei A. Bosas, A. Paulauskas ar Č. Juršėnas nuvažiuotų į tą miestelį, nudažytų tiltą, iškuoptų šiukšles iš kiemų. Tačiau sunku tikėtis, kad jie tai padarys.
