Prisipažinsiu iš karto - esu šališkas, esu už “oranžinius”, o mano kabinete nuo sienos “žvelgia” Viktoro Juščenkos plakatas. Todėl svarstomų scenarijų skalė “geras ir blogas” taip pat sutampa su manosiomis simpatijomis ir antipatijomis.
Tad kas gi laukia Ukrainos ir mūsų po gruodžio 26 dienos balsavimo, suskaičiavus balsus?
Optimistiškiausias “sąjūdinis” scenarijus, tiesa, mažai tikėtinas. Pagal jį Juščenkos šalininkai pasiekia įtikinamą pergalę (70 ir daugiau proc.), šalyje per trumpą laiką įsivyrauja nacionalinis sutarimas integruotis į Vakarus, šalis radikaliai keičia savo ekonominę orientaciją. Europos Sąjunga ir JAV per keletą metų “suvokia”, kad geopolitinė situacija regione pakitusi, Ukraina yra tikra Europos valstybė, savotiška geopolitinė alternatyva Rusijai - šios reikšmė mažėja iki Maskvos kunigaikštystės. Europos ir Ukrainos sąveika, palyginti sėkmingos ES ir Turkijos derybos keičia europiečių susivokimą, kas yra Europos identitetas. Europa iki 2020-2030 metų “grįžta” į savo istorines teritorijas - Mažąją Aziją ir Juodosios jūros pakrantes. Lietuvai toks scenarijus iš esmės geras, ji taps svarbia šalimi regione, nors ir ne XV amžiaus laikų kunigaikštyste.
Pusiau optimistiškas “gruziniškas” scenarijus. Tikėtinas. Juščenkos šalininkai gauna 60-70 proc. balsų, politinę ir moralinę paramą Europos Sąjungos ir NATO sferose, Juščenka kaip demokratijos simbolis apkeliauja Vakarų Europos sostines, formaliai keičia valdžios struktūras, inicijuoja radikalius įstatymų pakeitimus, rodo aktyvias pastangas išlaikyti šalies vienybę, integruoja Donbasą, Krymą ir pan. ES ir NATO svarbiausia regiono valstybe tebelaiko Rusiją ir paiso jos interesų, neskuba Ukrainai žadėti greitos integracijos, reformos lėtėja, lyderio charizma blanksta, šalies gerovė auga labai lėtai. Veikiai paaiškėja, kad Donbasas ukrainiečiams yra kur kas sunkesnis uždavinys nei lietuviams Šalčininkai ar Saakašviliui Adžarija. Iki 2010 metų rimtesnių poslinkių “europeizacijos” srityje nevyksta, Europos Sąjunga iš lėto integruoja jau prijungtas šalis ir neskuba kviesti naujų pripažindama, kad Ukraina yra kitokia nei Vidurio Europos valstybės. Lietuvai toks scenarijus didelės įtakos neturi.
Pseudooptimistiškas “jelciniškas” scenarijus. Labai tikėtinas. Juščenka laimi, surinkdamas 52-60 proc. balsų, aktyviai dalyvauja mitinguose, formaliai demokratizuoja šalį, tačiau iš esmės nereformuoja, nepašalina ligšiolinės nomenklatūros įtakos, siekdamas stabilumo padaro daug nuolaidų šalies rytiniams regionams. Ilgainiui aiškėja, kad šalies stabilumo garantija yra prezidento charizma, kuriamos prezidentinės partijos, ekonomikoje tebevyrauja klaninės struktūros, stiprėja porevoliucinis nusivylimas. Europos Sąjunga ir NATO santūriai bei gana pasyviai reaguoja į įvykius šalyje, situaciją vertindama kaip visiškai natūralią vadinamajam Rytų Europos regionui ir palieka Ukrainą Rusijos įtakai tiek, kiek Rusija sugeba tą įtaką primesti. Lietuvai didesnės įtakos tai neturi, tiesiog atrodo, kad nieko neįvyko.
Chaotiškasis scenarijus. Tikėtinas. Nė vienas iš kandidatų nepasiekia įtikinamesnės pergalės (nelaimi daugiau kaip 50-52 proc. balsų), visuomenė pasidalija mitinguodama, šalyje plinta nepasitikėjimas laimėtoju, abejojama rinkimų rezultatais, abi pusės kaltina viena kitą parsidavimu užsienio įtakoms, reiškiamos separatistinės tendencijos. Vakarų valstybės laikosi pasyviai, kviečia ukrainiečius susitarti, vėl pasitelkiami tarptautiniai tarpininkai, Rusija kaltina Vakarus kišimusi į Ukrainos reikalus. Situacija galiausiai stabilizuojasi pasiekus valdžios pasidalijimo kompromisą, kuris iš esmės reiškia, kad niekas nepasikeitė. Lietuva gali aktyviai dalyvauti kompromiso paieškose, kelti savo diplomatijos prestižą tačiau nieko daugiau. Jėgos panaudojimo tikimybė yra maža - Ukraina neturi pakankamų pajėgų “tvarkai” įvesti, o ir esančios gerokai demoralizuotos, Rusijos įsikišimas taip pat mažai tikėtinas dėl Rusijos politinės valios, resursų ir ginkluotųjų pajėgų pasiruošimo stokos. Rusijai toks variantas visiškai priimtinas, tikintis, kad Ukraina lieka jos įtakos teritorija.
Revoliucijos pralaimėjimo scenarijus. Mažai tikėtinas. Rinkimus, atidžiai stebint tarptautinei bendrijai, laimi Viktoras Janukovičius. Vakaruose pastebimas nusivylimas, tarp Juščenkos rėmėjų - desperacija. Rinkimų nugalėtojas žada atsižvelgti į visų Ukrainos gyventojų interesus, tačiau pamažu šalis vis labiau orientuojasi į Rusiją, atsisako ketinimų tapti NATO ir ES nare. Lietuvai tai reiškia, kad tarp Europos Sąjungos ir jos Rytų kaimynių vis didėja politinė, ekonominė ir net kultūrinė praraja. Ukraina aiškiai įvardijama kaip Rusijos įtakos valstybė ir su šia padėtimi susitaikoma.
Žinia, nė viena politologinė pranašystė neišsipildo šimtu procentų, o bet kokių rinkimų padariniai priklauso ir nuo žmonių valios vykdytojų. Belieka laukti, stebėti, daryti įtaką.
