Posovietinėje Lietuvoje nenuostabu, kad net esant visai padoriems įstatymams nėra lengva priversti piliečius ir ypač valdžios institucijas jų laikytis. “Rule of Law” vis dar neretai suprantama taip kaip Rusijoje - “diktatura zakona”, t.y. teisė asocijuojasi su valstybės valdžia pavaldiniams.
Gal nesupyks “Omni laiko” skaitytojas už palyginimą su Rusiją: vis dėlto pagal kalinių skaičių (nuošimčius) ir pagal įstatymų leidėjų reitingus žmonių akyse, kaip rodo tyrimai, esame labai panašūs.
Piliečiams vėlgi dėl tų pačių priežasčių įstatymai regisi kaip kažkas išoriška ir svetima. Kaip kažkas, ko savininkai yra vagnoriškas algas gaunantys teisėjai, kurie gali diskutuoti, ar teisėjų algų mažinimo pavojai neprieštarauja šalies Konstitucijai. Neva algų mažinimas tiesiogiai didina teismų priklausomumą nuo kitų dviejų valstybės valdžių. O kadangi atmintis pagal įstatymą nėra privaloma, tai visai teisėtai užmirštama, kad niekas nekėlė klausimo dėl gresiančios priklausomybės tada, kai tos algos buvo didinamos. Tada buvo “vsio zakonno”. Tikrai neteko girdėti teisininkų viešų diskusijų ir užstalės kalbų apie Slovakijos pusantrų metų senumo įvykius, susijusius su ekspremjero Vladimiro Mečiaro byla.
Tada ekspremjero rytietiškai saugomą rezidenciją šturmavo spec. daliniai, prokurorai pasirašė sankcijas suimti ilgalaikį politinį autoritetą. Tačiau kodėl apie tai rašė pasaulio spauda, bet buvo tylima Lietuvoje (išskyrus Birutę Garbaravičienę “Kauno dienoje”)? Spėju, kad tik Vakarų pilietinei visuomenei galėjo knietėti pats nusikalstamo elgesio kvalifikavimas: Mečiaras buvo kaltinamas, kad būdamas premjeru, valstybės mokesčių pinigais korumpavo aukščiausią biurokratinio aparato ir teisėjų sluoksnį, mokėdamas nepaprastai didelius atlyginimus iš valstybės piliečių kišenės.
Paskui viskas nutilo. Ir nutilo greičiausiai todėl, kad Slovakija, kaip ir Lietuva, nėra toli nuo Rusijos teisės tradicijos, kurios svarbiausiasis principas - “diktatura zakona” - verčia sieti teisę su galia, bet ne su teisingumu. Šiuo pavyzdžiu norėta tik parodyti, kodėl piliečiams teisė ir įstatymai vis dar atrodo lyg svetimybė, lyg sovietinės konstitucijos palikimas. Čia jokia sensacija.
Kur kas sudėtingiau yra paaiškinti, kodėl piliečiai nenori naudotis savo teisėmis net tada, kai įstatymo norma leidžia gintis ne tik nuo grėsmingos išvaizdos nusikaltėlių, bet ir nuo glotnios išvaizdos ir kultivuotų veidų savivaliaujančių valdininkų. Čia tikrai negalima tikrai tik dejuoti, kad trūksta įstatymų. Yra kažkas daugiau, kas neskatina pilietinio apetito naudotis pilietinėmis teisėmis ir neleisti vien biurokratams išnaudoti teisės. Kas užginčys, kad įstatymų plyšiai arba pilkosios zonos, net smulkūs techniniai netobulumai pilietį daro bejėgį prieš valdininką.
Gerai, galima nekalbėti apie konkrečius kazusus, susijusius su visokių licencijų, nuosavybės, kompensacijų, leidimų, konkursų klausimais. Svarbu suvokti patį principą. Tarkim, ar ne valdininkų rojus žemėje būtų, jei kam dingtelėtų dalyti leidimus šlapintis ar valyti dantis? Ir ne tik valdininkų. Ar ne nuostabi smulkmena, bet liečianti kone kiekvieną piliečių šeimą, buvo paprastas iki genialumo notaro patvirtintų įgaliojimų dėl teisės vairuoti žmonos ar vyro automobilius panaikinimas? Kas, išskyrus kelis policininkus ir notarus, dėl to nuliūdo. Žmonės tikrai atsikvėpė.
Bet tai lietė labai asmeniškus automobilius. Kiek kitaip auga pilietinis apetitas naudotis teise dėl mūsų visų mokesčių pinigų likimo. Mūsų piliečiams vis dar per mažai rūpi, kur ir kaip jie naudojami. Atrodo, kad tai aktualu, kol ieškoma būdų, kaip išvengti mokesčių mokėjimo (tai labai natūralus, suprantamas ir visame laisvame pasaulyje pažįstamas jausmas), tačiau visiškai nebesirūpinama, kas darosi po to, kai vis dėlto tuos pinigus sumokam.
Yra visai teisėta piliečiui teirautis bet kokios institucijos informacijos apie paskirstytus kokio nors vyriausybinio fondo pinigus. Biudžeto įstatymo priedų tikrai neužtenka. Kodėl pyksta valdininkai ir mokesčių mokėtojų pinigus naudojančios viešosios įstaigos - Lietuvos tūkstantmečio minėjimo komisija, festivalių, teatrų, muziejų administracijos, ūkininkų, sveikatos, jaunimo rėmimo fondai ir t.t. - kai teiraujamasi praėjusių metų finansinių ataskaitų? Vakaruose tai būtų natūrali pareiga - pateikti detalias ataskaitas apie sprendimus priimančius asmenis, apie organizacijas ir asmenis, pagal tuos sprendimus gavusius vienokius ar kitokius pinigus. Teisiškai tai yra galima ir Lietuvoje, tačiau to paprasčiausiai nenori patys mokesčių mokėtojai. Gal jie pageidauja, kad už juos norėtų kažkas kitas? Gal demokratiškai išrinkti norinčius?
Liūdniausi mano vaikystės prisiminimai iki dabar siejasi su žuvies taukais. Juos mama duodavo, kad padidintų apetitą. Tačiau kas gali pasiūlyti žuvies taukų piliečių apetitui naudotis savo teisėmis padidinti?
