Socialdemokratų siūlymas imituoti tiesioginių merų rinkimų įstatymą atgaivino viešas abejones ir aimanas dėl lietuviškosios demokratijos likimo. Įžvalgesni ar labiau linkę savo pažadus gerbti politikai (bent jau E.Gentvilas) iškedeno loginius ir ant konstitucingumo ribos balansuojančius socdemų argumentus.
Palaikydamas socdemų pasiūlymo oponentus iš karto nusuksiu kalbą į kai kuriuos išvestinius klausimus. Pirmasis būtų toks: kodėl Lietuvos Seimo nariams demonstruojant sprinterišką energiją Lietuvos Konstituciją priderinant prie Europos Sąjungos reikalavimų (įskaitant neregėtai trumpą svarstybų dėl ES Konstitucijos laiką), taip vangiai reaguojama į akis badančias pagrindinio Lietuvos įstatymo fikcijas? Nemokamas aukštasis mokslas, nemokamas gydymas tikrai prie tokių priklauso. Negi dabojimas nieko su tikrove neturinčios konstitucinės nuostatos yra pagarbos jai ir naudos Lietuvai garantas? Atidėkim atsakymo paieškas vėlesniam komentarui.
Antras klausimas yra labiau spirgantis. Ne vienas mūsų Respublikos politinės sąrangos kritikas svarbiausia tautos ir valstybės susvetimėjimo priežastimi mato itin siaurai suprantamą vietos savivaldą ir neišvengiamai su tuo susijusį unitarinį, hipercentralistinį ir neįveikiamai biurokratinį tos sąrangos charakterį. Nesunku jiems pritarti, paryškinant tokį nusiteikimą diagnoze, kad vietos savivaldos administracinis modelis, ypač po paskutinio Konstitucinio teismo išaiškinimo, yra akivaizdžiai neefektyvus. Teisėtas, bet neefektyvus ir luošas.
Pavasarį Seimo pradėti debatai dėl vieno savivaldos gydymo vaisto- tiesioginių mero rinkimų- išprovokavo apsikeitimą įvairiomis nuomonėmis. Žinia, toks gydymas yra labai menka paguoda, bet vis tik tai gydymas. Geriau, negu nieko. Geriau jau vien dėl mažutės galimybės žmonėms balsavimu išreikšti savo nuomonę. Tačiau radikalus vietos savivaldos konstitucinės sąrangos keitimas yra būtinas. Kada nors turi ateiti eilė ir tokiam žingsniui.
Atskiro samprotavimo prašosi kai kurie tiesioginių mero rinkimų ir siūlymų plėsti piliečių galimybes būti išrinktiems be partinių sąrašų oponentų teiginiai. Čia nesimato skirtumo tarp A.Kubiliaus ir G.Kirkilo. It užsikirtusi plokštelė sukasi mintis, kad iš genialaus partinio viršaus kontroliuojami vietiniai politikai garantuoja geresnę savivaldos kokybę, mažina savivalės pavojus ir stiprina partijas. Išvertus į mažiau patiklių žmonių kalbą tai reiškia, kad partinės nomenklatūros, susibūrusios Vilniuje tiesiog dubliuoja unitarinį valstybinės valdžios elgesį ir nori iškirtinių privilegijų partiniams vietos politikams? Ar nuo to gerėja savivaldos kokybė? Greičiau ne. Juolab, kad ir pačių partinių viršūnėlių politikos kokybė neretai yra kraupiai žema. Gal perbėgėlių procentas viršūnėse yra mažesnis už partinių apačių procentus?
Ar piliečių teises ir lygybę iškreipiantis šiandieninis savivaldos įstatymas sustiprina partijas? Ar užgynimas konkurencijos iš vietos bendruomenės pusės gali padėti pakilti toms partijoms nuo pasitikėjimų reitingų dugno? Akivaizdu, kad ne. Žemiau ir nupulti jau nebegalima. Savivalda ir piliečių laisvių bei teisių sąskaita vargu ar sustiprinsim partijas. Biurokratus- taip, bet ne partijas. Liga taip toli pažengė, kad tradicinis masažas čia nepadės.
