Atsikvošėjus po stulbinančio savo infantiliu lygiu politmeninių brigadų festivalio, šiandieninėje Lietuvoje siejamo su svogūnais, visuomenės apsižiūrėta, kad rimtai kaista ne tik referendumų už Europą ir dėl Seimo rinkimų sistemos, bet ir savivaldybių reikalai. Intrigų daug, valdžios dalijimosi lygčių dar daugiau, o tai yra palankus klimatas politinio iškrypimo simptomams išryškėti.
Čia nesiimu vardyti visų iškrypimų ir juolab iškrypėlių. Ketinu atkreipti mielų “Omni Laiko” skaitytojų dėmesį tik į dvi simptomiškas aplinkybes, kurios neleidžia atlyžti per prezidento rinkimus sustiprėjusiam įtarimui apie partijų ir tuo pačiu metu valdžios apskritai krizę šalyje. Pirmąjį iškrypimą geriausiai apibūdina Viktoro Uspaskicho politinio infantilizmo doktrina: mažoritarinė rinkimų sistema, kuri esą išvaduos nusivylusius Lietuvos piliečius nuo beviltiško partinio erzelio Seime. Jau teko padejuoti, kad per visus nepriklausomybės metus taip ir nebuvo pabandyta atverti kelią asmenybėms į vietos savivaldą, vietoj to pasiūlant mažoritarinę sistemą rinkimuose į Seimą. Tam didelio proto nereikia, ypač pakilus apetitui dėl visokių demagoginių ir populistinių triukų sėkmės praėjusiuose prezidento rinkimuose. Skysta medžiaga visad teka ta vaga, kur yra mažiausias pasipriešinimas. Tokiai elgsenai motyvuoti nereikia net rusų viešųjų ryšių autoritetų.
Laikrodžio dūžiams skaičiuojant valandas, likusias iki svarbiausių miestų savivaldybių merų rinkimų, ima ryškėti iškrypimo simptomai ir kitame scenos pakraštyje. Valdančioji ir viešpataujančioji koalicija, jos lyderiai jau pareiškė, kad su V. Uspaskichu jiems ne pakeliui. Turėdami savo rankose visą vykdomąją ir finansiškai apčiuopiamą valdžią, koalicijos partneriai, atrodo, mielai prisimena demokratinio centralizmo retoriką iš tų laikų, apie kuriuos viešai aimanuoti paliekama nusivylusiai liaudžiai (...anuomet buvo geriau). Lietuviškos socialdemokratijos šulai, užmiršę kone prigimtinę europietiškų kairiųjų misija ugdant visuomenę ir vietos savivaldą, ko gero, mieliau priimtų tokį biurokratiškai hipercentralizuotą modelį, kuris leistų Seime daugumą laimėjusioms jėgoms pasiimti valdžią ir savivaldybėse. Gyrimasis, kad socdemams sėkmingai sekasi šturmuoti merų kabinetus ir kėdes, kelia mintį, kad lobizmo viltimis penimi provincialai skuba deklaruoti pasitikėjimą Algirdo Brazausko partijos kandidatais, nes šioji partija skambčioja iždo skrynios raktais. Regis, jau net politinių užstalių kalbose nesivaržoma mėtytis tokiais retrosovietiniais argumentais: kas jums garantuos centrinės valdžios palankumą, jei ne socdemai.
Nepulsiu čia įrodinėti, kad viltis yra kvailių motina net burtininkių šalyje. Kaip rodo 12 metų patirtis, Lietuvos provincijos miestai sėkmingai smuko, nepriklausomai nuo to, ar jiems vadovavo, ar ne Seimo daugumą turinčių partijų atstovai. Bijau, būta net priešingų pavyzdžių. Žinoma, šiais emocinio atžagareiviškumo laikais nesunku patikėti, kad demokratinio centralizmo įgūdžiais rinkos ekonomikos sąlygomis mikliausiai naudojasi tie, kurie turi patirties valdyti sovietmečiu. Tačiau mūsų politinės kultūros atžvilgiu tokios reminiscencijos gali būti lygiai taip pat pražūtingos, kaip ir V. Uspaskicho atradimai: ir viena, ir kita tendencija kreipia politinį kompasą link Rytų.
Stebėtina tyla šiuo atžvilgiu spengia Prezidentūros pusėje. Prisižadėjus nukreipti dėmesį link toliau nuo sostinės vargstančio žmogaus, tikėtina sulaukti bent simbolinės pagarbos ženklų vietos savivaldos vystymo labui. Ar negana buvom pažeminti Konstitucinio Teismo, kuris teikėsi dvi dienos po rinkimų paaiškinti, ką mes rinkome? Po to, kai manipuliuojant itin plačių sėdmenų užmojų turimais seimūnų vardais buvo pasiektas toks rezultatas. Iki dabar kai kurių barbių devyndarbių iš Seimo ryžtamasi dalyvauti pirmuosiuose savivaldybių merų rinkimų posėdžiuose, numojant ranka į to paties teismo išaiškinimus. Ką tas reiškia, jei ne arogantišką apytamsio politinio elito elgseną su savais baudžiauninkais? Gal yra kitokių viešų atsakymų ir interpretacijų. Neblogai būtų jas išgirsti. Bent iki to meto, kai vėl bus imta vapėti apie tai, kad paprasti žmonės nežino, nei kaip elgtis, nei ko nori. Įrodinėti, kad be seimūnų genialių galių miestai nebesivaldo. O gal priešingai: demokratinio centralizmo doktrinieriai tik ir ieško galimybių sutrikdyti savivaldos procesą, tikėdamiesi rasti dar vieną brangią sceną sau pasireikšti.
