Šiemetinį pavasarį Lietuvai pritrūko lietaus, o politikams – žodžių. Lietaus stygius kėlė gaisrus, o žodžių stoka politikoje tiesiog atėmė žadą. Pilietinės demokratijos partijos „stebuklas“ užvertė valstiečių liaudininkų paraistorijos puslapį.
Tačiau ne apie žodžių deficitą šis komentaras. Nesunku išvesti paralelę tarp skurdaus žodyno ir nykios vaizduotės, o idėjų net ieškoti netenka. Atrodytum kaip grybautojas žiemą. Kai politikoje nelieka idėjų, kai nesivarginama nė piršto dėl jų pajudinti – ištuštėja idėjų kovos arena. Kova persikelia į neįžengiamas rūmų intrigų džiungles, saugumietiškus metodus maišant su viskuo, kas po ranka pakliūva. Nenuostabu, kad atokiau nuo rūmų stovintys Lietuvos piliečiai nelabai suvokia, kas darosi. Bet stebina įspūdis, kad vis mažiau susivokiančių ir tarp pačių rūmų gyventojų. Vietoj atpažįstamų elgesio ženklų ir motyvų – vien beribių insinuacijų labirintai.
Neseniai nubangavo vertybių paieškos vajus, partinio teatro aktorius bandant atpažinti pagal tai, kas ir kokias vertybes „turi“, kas ir kokiems principams atnašauja. Nepadėjo. Nubangavo ir neliko, kaip sakoma liaudyje. Lietuvos politinių partijų gausėjimas, nepasitiktas ir nepalydėtas idėjinės brandos, iš pirmo žvilgsnio primena chaotišką politinių gaujų telkimosi procesą, kuriame galioja vien greito reagavimo refleksai. Tokiu tempu gyvenant, daugelis partinių išsprogtakių (žemaitiškas žodis, tinkantis tam tikro gobšuolio tipui apibūdinti) per daugiau mažiau sąmoningą gyvenimą turėtų suspėti pakeisti keliolika tokių gaujų.
Kaip jie susiuosto? Kaip jie atpažįsta vieni kitus? Kaip susirenka į vieną krūvą tokie panašūs? Pagaliau kokias žinias apie save jie siunčia į viešąją erdvę ir kaip vidutinis lietuvis juos gali atpažinti? Kažkur turėtų slypėti racionalūs atsakymai į šiuos klausimus, bet negaliu tarti juos radęs. Paauglių psichologai turi paaiškinimų dėl infantilių gaujų formavimosi. Tačiau Lietuvos politinių partijų gyvenimui tai nedaug padeda, nors ir gundo kandžius palyginimus.
Tie nauji partiniai susibūrimai regisi vienu metu ir uždari, ir trumpalaikiai. Uždari, nes jų centruose telkiasi tie patys daugiapartiniai stachanoviečiai, t. y. naujus branduolius sudaro skirtingomis, kaleidoskopiškai įvairuojančiomis kompozicijomis sukritę senieji veikėjai. It migruojantys partiniai-politiniai skraiduoliai jie kasmet būriuojasi iš naujo, kurdami trumpaamžes gentis.
Idėjų aukuro tokiose pirmykštėse, uždarose bendruomenėse tiesiog nėra kada statyti, o ir laiko maldoms mokytis dažniausiai pritrūksta.
Neišvengiamai lieka vienintelis susižinojimo būdas: pirmykštis savųjų ir svetimųjų žargonas. Tenka pritarti Broniui Genzeliui, kada jis ima įrodinėti gentinio politinio elgesio nešamas žalas. Mat partinės genties papročiams yra būdingas vienas bruožas: savas niekšas yra geriau už svetimą garbingą žmogų. Tokių papročių stichijoje negali užsimegzti produktyvūs politiniai svarstymai, nes geros idėjos yra priimamos ar atmetamos ne dėl jų turinio, o dėl kalbančiojo burnos kvapo. Jeigu savas – tai ir priimtinas. Jeigu svetimas – tai geriau visai nebūtų.
