Pažįstu keletą žmonių, kurie nenori gyventi nei Vašingtone, nei Vilniuje. Dabar tikrai žinau kodėl. Dėl milijono teisininkų, užtvindžiusių JAV sostinės gatves, barus ir kontoras. Dėl tamsių kostiumėlių, odinių portfeliukų, arogantiškos povyzos ir itin jautrios naujųjų Lietuvos ministerijų tarnautojų (pirmiausia URM) psichinės sveikatos. Jei ne tai - Vilnius būtų visai neblogas miestelis.
Šiomis dienomis vidutinis lietuviškų laikraščių skaitytojas yra gundomas svarstyti nacionalinius mūsų gyvenimą tvarkančių valdininkų ypatumus, pirmiausia pagalvoti apie jų psichinę sveikatą. Nors kai kurie politikos ir visuomenės kritikai jau seniai niurzgia, kad mums stinga ne politologijos ar viešojo administravimo elementoriaus, bet paprasčiausios psichoanalizės. Tada, sako jie, pasirodytų, kokie svertai ir svertės išties nulemia vienokio ar kitokio Lietuvos politinio judėjimo kryptį, partinių perbėgėlių posūkius ir stoteles, įsitikinimų ir įvaizdžių kaitą, maišymą politikos su asmenine higiena, galiausiai kelią į tokias politikos viršūnes, kuriose galima kam nors tiesiog neduoti ramybės, keršyti, kitus žeminti ir taip tenkinti savuosius nevisavertiškumo kompleksus. Nebuvo paklausyta, o štai dabar prireikė ne įmantrios psichoanalizės, o paprasčiausios psichiatrinės.
Kalbama apie jautriausią Lietuvos politinio kūno dalį - Užsienio reikalų ministeriją ir jos tarnautojus. Kas tai - išskirtinė ir tituluočiausia valdininkijos dalis? Labiausiai išsilavinę, kvalifikuočiausi ir geopolitinėmis kategorijomis besibarstantys naujieji diplomatai? Geidžiamiausia darbo vieta politologijos ir diplomatijos rojumi susižavėjusiai studentų miniai ir baltųjų kalnierių palikuonims? O gal neliečiamųjų ekscelencijų kasta, kurios nejaudina jokie menki eilinio piliečio gyvenimo rūpesčiai? Ne, ponai, aiškėja, kad tai yra tiesiog itin jautrios prigimties žmonių susitelkimo vieta. Kai kurie jos atstovai šiomis dienomis teismo salėje veltui rodo dar vieną lietuviškos realybės šou. Gaila, kad teismas yra riboto lankomumo vieta.
Lietuvos konsulų Rytuose apkaltinimai korupcija laukia deramo teisminio išaiškinimo. Nesiryšiu to nekaltumo prezumpcijos slenksčio perlipti ir aš. Šiose pastabose siekiu tik atkreipti dėmesį į pačiame bylinėjimosi procese atsiveriančias socialinio elgesio ypatybes, kurios yra kurioziškos visais atvejais. Jei spaudos puslapių žvaigždės - psichiniai jautruoliai iš URM’o - yra iš tiesų psichiniai ligoniai, tai pasaulyje Lietuvą reprezentuojantis klanas tikrai turi bendrų kvalifikavimo problemų. Jei viešojo gyvenimo scenoje yra žaidžiamas primityvus XX a. 7-ojo dešimtmečio stiliaus spektaklis - lyg diurenmatiškoje pjesėje vaidinami psichiniai ligoniai - tai dar blogiau. Norom nenorom atsiveria pats valdininkų rezervato antropologinis paviršius, neadekvatus aplinkos ir savo vietos toje aplinkoje suvokimas. Atvirai sakant, ši dramaturginė teisinio proceso dalis atrodo tiek pat papiktinanti, kiek papiktinanti būtų pati korupcija, jei ji būtų įrodyta.
Lietuvoje sunku saugoti psichinę sveikatą. Kartais jai kenkia politikų programiniai pasisakymai. Kartais padaryti vieši sprendimai. Tačiau pavojingiausia yra patekti į eilinę viešojo administravimo įstaigą. Asmeniniais, buitiniais, ūkiniais klausimais besirūpinančiam eiliniam piliečiai mikliai praeina noras aktyviau gyventi. Valdininkiška arogancija varo iš proto minias paprastų žmonių, bet dėl to nėra kam jaudintis. O jei dar neatsiranda valios išjungti TV, jei nebeužtenka jėgų paskaityti rimtesnę knygą - tada sudie, razumėli! Šiemetinio spalio psichodramos puošmena - rytietiškų Lietuvos konsulų bylos papildo kitus rytietiškus mūsų politikos siužetus. Kita vertus, ši istorija pranoksta tradicinius skandalus. Tai tikra sensacija, kurios moralas būtų toksai: “Žmonės mielieji, tausokit savo tarnų psichinę sveikatą... Juk kas nors šioje valstybėje turi būti protingas”.
