Suprantu, kad pavadinimas menkai intriguoja, nes Lietuvoje tiek daug dalykų stovi aukštyn kojom, kad net negali žinoti, žmogau, nuo ko pradėti. Imuosi rašyti apie viešame kalbėjime šurmulį keliantį Viktoro Uspaskicho ir dar kelių politiškai neadekvačių pasekėjų referendumui siūlomą mažoritarinės Seimo rinkimų sistemos klausimą.
Tačiau neketinu veltis į vis dar linksniuojamas politikos mokslų elementoriaus taisykles.
Elementarios taisyklės pirštu bado į bruožus, kurie skiria brandesnės politinės kultūros šalį nuo posovietinio balagano. Tačiau ne per seniausios populistinių agitatorių pergalės dėsningai augina apetitą eiti vis toliau. Tai yra natūralus, nes lengviausias kelias. Žmonėms, kurie dėl įvairių sumetimų supranta politiką išimtinai kaip beatodairišką ėjimą į valdžią, greitai atrandamos pigiausios ir mažiausiai intelekto pastangų reikalaujančios priemonės. Jei šviesos nematančią minią lengviau kvailinti agurkais ir miltais, tai kam, po paraliais, sukti galvą dėl politinės filosofijos, idėjinių orientyrų ir partijų programų, naudojamų lyg vienkartiniai indai priešrinkiminiuose baliuose. Svarbiausia ne keisti sampratas ir realų užguitos provincijos gyvenimą, bet repetuoti triukus, kaip ta padėtimi pasinaudoti. Stumkim toliau mažosios maskvos vežimą ir provincijos tamsuolių tikrai pakaks. Čia net senukas Karolis Marksas nesiginčytų.
Šiame keistame politiniame žemėlapyje yra daug keistenybių. Štai visiškai neaišku, dėl kokių pasaulėžiūrinių principų net kai kurie partijų lyderiai pasirinko (ir vis dar pasirinkinėja) vieną ar kitą partiją, tačiau, regis, nuo to blogiau ne tiems lyderiams, o mėgstančioms panaudotų politinių prekių turgaus sandėrius partijoms. Kadangi pasitikėjimo jomis nuosmukį visi gerai nutuokiame, tai neverta net abejoti, kad kol kas yra skinami vaisiai, kuriuos partinis ūkis ir neonomenklatūriniai aktyvistai užaugino. Suprask paprastutę, kaip ledas, mintį: kadangi politinės partijos yra nepatikimos (gal net nereikalingos), geriau žmonėms pasiūlyti barbes devyndarbes, ypač tas, kurios pakeitė daug partijų ir būtent dėl to geriau už visus žino, kad partijose nieko doro nėra.
Dažnai mažoritarinio turgaus pasigedusių demagogų yra kartojamas argumentas, kad liaudis taip galės lengviau atpažinti pasitikėjimo vertus lyderius. Taigi kaip visada pirmiausia plepama apie rūpinimąsi paprastu žmogum. Ir kaip visada tai primena seną anekdotą apie tai, kas yra virš įžūlumo. T.y. pridirbti prie svetimo buto durų ir dar šeimininko paprašyti tualetinio popieriaus. Labiausiai stebina vienas dalykas, kuris ir leido įvardyti aptariamą reiškinį stovint žemyn galva. Jei, tarkim, V.Uspaskicho svajonės referendume išsipildo, tada turėtume išties kuriozišką politinę sistemą. Lietuvoje būtų nepartinis prezidentas, kuris sukūrė savo partiją, Seimo nariai būtų vienmandatės figūros, nepriklausomai nuo to, ar jos partinės ar ne, o arčiausiai žmonių esanti savivalda būtų suformuota išimtinai pagal partinius sąrašus. Išties ryškėja absurdo spektaklio scenografija. Ten, kur sveiko proto žmogus gali matyti iš arti renkamos valdžios kandidatą, ji pakiša po partiniu sąrašu, o įstatymų leidėjus rekrutuojam iš charizmatinių veikėjų, kurių didžiausias privalumas būtų visiškas partijų programų ignoravimas. Juokinga, jei nebūtų graudu.
O jeigu galvotume šitaip: įžūli politinio elito (įskaitant Konstitucinį Teismą) elgsena su savivalda yra didžiausia priežastis nusivylimo pačia Lietuvos valdžia. Nusivylimas neskatina piliečių reikalauti, kad su jais būtų elgiamasi padoriau. Nusivylimas tiktai padidina aklo pykčio bangą, kurioje ne protas ir padorumas, o netikra mistika ir ekstrasensų blėniai ima duoti geresnius rezultatus galios varžybose. O gal nieko daugiau ir nereikia?
