Vienas Lietuvos rusų politikas, populiariausios mūsų šalies politinės partijos pirmininkas Maskvoje ištarė žodžius, kurie gali tapti beveik simboliniais tiems, kurie bandys glaustai apibūdinti mūsų šalyje susiklosčiusią padėtį. Štai tie žodžiai iš „Lietuvos ryto“: „Tegul politikai užsiima politika, o mes užsiimsime reikalais“.
Tai savo cinišku atvirumu gerokai pralenkia Algirdo Mykolo Brazausko neseną, bet jau lietuviškai chrestomatinę frazę apie rinkimų pažadus ir būtinybę juos skirti nuo tikrų darbų. Tai taip pat liudija tikrą vertybinę naujosios valdančiosios koalicijos partnerių giminystę.
Šiandien jau darosi įprasta kalbėti apie politikos krizę Lietuvoje. Suprantama pilietinė reakcija į infantilius, pradžiamokslius ginčus dėl to, kas dera, o kas nedera Seimo nariams. Lietuvos žiniasklaida kartu su save politikos profesionalais vadinančiais veikėjais jau daugiau nei metai yra tiesiog apduję nuo politikos dviračių išradinėjimo. Regis, viešojoje erdvėje visiškai nunyko skirtumas tarp valdžios ir politikos, tarp valdininkavimo ir politikavimo, tarp biurokratijos ir politinio sluoksnio. Nunyko akivaizdžiai pastarojo nenaudai. Retrosovietinių visuomenės opinijos sentimentų kontekste tai yra išties gluminantis faktas.
Prieš keletą metų buvo nemažai baimintasi, kad Lietuvos politikos mokslai eina kiek per daug arti politinio proceso, tirpsta jame, leidžiant politologiją paversti politika arba išnykti politikoje. Tačiau kiek netikėtas darosi pats politikos nykimas biurokratijoje, verslo interesų grupių poreikių tenkinime ir galiausiai - chaose. Priešingai keliolikos metų senumo svajonei apie tikėtiną politinės kultūros augimą laisvoje Lietuvoje, šiandien akysna ima kristi tam tikras politinio sluoksnio diskvalifikacijos procesas, gal net chroniška infantilizacija.
Peršasi vienas Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios Lietuvos palyginimas, kuriame laikas vaidina svarbiausią vaidmenį. Po penkiolikos nepriklausomo valstybingumo metų Pirmoji Respublika, jos politiniai sluoksniai jau atrodė visiškai subrendę ir sąmoningi politinio proceso dalyviai. Ar šiandien galime tą patį pasakyti apie mūsų politinės kultūros kokybę? Kas atsitiko per tris mūsų politinio rūmo statybos penkmečius, kad tampa įmanoma įsivaizduoti aukščiausiąjį įstatymų leidimo valdžios institutą - Lietuvos Seimą - kaip vietą, kurioje paliekama po politikos pradžiamokslio pamokų...
Siūlau vieną interpretacijos variantą. Vasario 16-osios Lietuvą kūrė subrendusi visuomenė, kuri, nors turėjo menką išsilavinimo cenzą, buvo vedama negausaus, bet solidaus politinio sluoksnio. Vasario 16-osios signatarų karta subrendo ilgametės ir nuolatinės politinės - ir dargi nelegalios - veiklos sąlygomis. Prieš šimtą metų susirinkusio Didžiojo Vilniaus Seimo iškeltos idėjos ir pasirinkta Lietuvos valstybės atkūrimo kryptis buvo tikrinama keliolika metų. 1905-1918 metais politinis Lietuvos elitas išmoko visas būtiniausias pamokas, kurios yra kaip oras reikalingos valstybės vairininkams. Steigiamojo Seimo stenogramos nesunkiai duoda atpažinti tą teisinio, politinio, intelektinio išprusimo ir išminties lygį, kuris gelbėjo Lietuvą didžiųjų išbandymų sąlygomis.
Politinis Vasario 16-osios Lietuvos sluoksnis savo kokybės ženklus įgijo per keliolika aktyvios visuomeninės veiklos metų, o sovietinio režimo sąlygomis Sąjūdžio revoliucijos vedliams buvo sunku išeiti politikos mokyklą. Mūsų dainuojanti revoliucija akimirksniu - kas, jei ne akimirksnis istorijoje yra dveji metai - virto galingu, emocijomis suvienytu masiniu judėjimu be rimtesnio organizacinio-socialinio tinklo. Neturėjome tada pogrindžio partijų, sistemiškai dirbusių politinių organizacijų, išskyrus sovietinės biurokratijos specifinio lizdo - Lietuvos komunistų partijos viršutinįjį klodą, kartais vadintą sovietine nomenklatūra.
Politinis šiandieninės Lietuvos sluoksnis turėjo nesveiką vaikystę. Negausios pogrindžio grupės ir disidentavę veikėjai suvaidino neabejotinai svarų iššūkio vaidmenį dainuojančios revoliucijos priešaušryje, bet jie nebuvo nusverianti jėga naujų valstybingumo pamatų konstravimo darbuose. Nors atsižvelgiant į realias sovietinio režimo sąlygas lietuviai buvo gan aktyvūs pogrindinės spaudos darbininkai, o kai kurių pogrindžio leidinių puslapiuose atsirasdavo pakankamai brandžių, politinės minties ir praktikos reikalus atliepiančių tekstų, tačiau iš tiesų ne tai, o būtent sovietinė technokratija nulėmė mūsų politinio sluoksnio klostymąsi.
Šiandien, 15 metų ir kelioms dienoms praėjus po lemtingo Aukščiausiosios Tarybos sprendimo, kai kas politiniame elite ima įrodinėti, kad sovietų kompartijos, kuri Lietuvoje yra uždrausta kaip nusikaltėliška organizacija, mokyklos ruošė politologus, teikė naudingų žinių, kaip valdyti valstybę. Tačiau tam tikra prasme sovietinės nomenklatūros apskritai negalima laikyti politiniu sluoksniu. Tai greičiau sovietinio konformizmo, kartais net patriotinio ūkininkavimo, manipuliacijų ir gudravimo Maskvos koridoriuose mokykla. Tai biurokratijos, o ne politikos, valdininkavimo, o ne politinės kūrybos mokykla. Ja gali girtis tik tie, kurie iš tiesų neskiria Maskvos nuo Briuselio...
Galbūt šita lietuvių politinio sluoksnio formavimosi istorija ir palyginimai gali atskleisti priežastis, kodėl šiandien pasitinkame Kovo 11-ąją lyg kokie mokinukai, palikti po politinio lavinimo pamokų. Švenčių proga per TV ekranus matome atradimus istorijos vadovėliuose, girdime politikų pamokas istorikams, kaip šie turėtų rašyti teisingas istorijas. Tai kužda prielaidą, kad svyruojame ant sovietinės praeities ir vakarietiškos liberaliosios demokratijos dabarties slenksčio, patys vengdami žvilgsnio į veidrodį. Kažin iš kurios pusės pūstels stipresnis vėjas?
