Daiva NORKIENĖ
"Bėdų turgaus" geradarė Edita Mildažytė nuolat nukenčia nuo akiplėšiškų vagių, tačiau gyvenimo tragedijose įžvelgia komizmo elementų:
- Menkniekis, kad mus apvogusiam žmogui pati "padėjau": terasoje prikabinėjau rankšluosčių, kad įsibrovėlis galėtų tyliau išdaužti stiklą, o vilkšunį išvakarėse uždariau giliai rūsin... Kur kas bjauriau nutiko mano pažįstamai, kuri rytą, rūsyje slepiantis vagiui, po namus vaikščiojo nuoga...
"Akistatos" skaitytojams siūlome interviu, iš kurio sužinosite, kad nuo vagių bei sukčių kenčia ne tik paprasta liaudis, bet ir televizijos žvaigždės, ir žurnalistai.
Minus septyni tūkstančiai
Edita Mildažytė neskursta: gyvena puikiai įrengtuose namuose menininkų kvartale Užupyje, važinėja naujutėlaičiu vyro padovanotu automobiliu ir, kol pasamdyta auklė rūpinasi mažuoju Mykoliuku, ji sau leidžia Lietuvos televizijoje "tarpininkauti" perkant ir parduodant bėdas.
Tačiau net ir pasiturintieji pinigus uždirba sunkiu ir atkakliu darbu. O čia atėjo vagis ir per keliolika minučių "privatizavo" septynis tūkstančius Editos šeimos litų. Galbūt televizijos žvaigždė visai pamiršo atsargumą ir nesaugojo savo namų?
- Panašiai ir buvo! - paklausta nusijuokė E. Mildažytė. - Vagiui mes patys visomis išgalėmis stengėmės padėti.
Tą pavasario pabaigos dieną Edita grįžo namo labai pavargusi.
- Tai nutiko prieš pat prasidedant iškilmingam Lietuvos televizijos 45-mečio minėjimui. Lakstėme, ruošėmės, filmavomės, o grįžusi į namus rankinę su pinigais nutėškiau kažkur svetainėje (įsibrovėliams bus lengviau rasti). Savo nepigiai kainavusius natūralių perlų papuošalus sukroviau ant staliuko, vyras "pridėjo" savo piniginę su 3 000 litų bei kreditinėmis kortelėmis. Šalimais buvo ir mūsų mobilieji telefonai...
"Bėdų turgaus" vedėjos namai turi kelis įėjimus; vienas jų - tiesiai į svetainę pro įstiklintą terasą. Toje terasoje šeima iš vakaro padžiovė išskalbtus rankšluosčius. Edita namuose laiko vienerių metų vokiečių aviganį, kuris nežinia ar kandžiojasi, tačiau loti moka taip, kad į namus atvykstantys picų išvežiotojai net prie namų durų arčiau nedrįsta prisiartinti. Tačiau tą vakarą Edita savo "sargą" lyg tyčia uždarė į rūsį.
- Na, jis mums tą vakarą pridergė namus ir už bausmę atsidūrė "belangėje", - visus apmaudžius to vakaro sutapimus Edita vertina su šypsena. - Taigi vagis tuštino mano svetainę, "vilkas" aršiai lodamas saugojo namo rūsį, o aš miegojau taip, kad aplinkui galėjo šaudyti patrankos ir kristi bombos... Aš visada taip kietai miegu.
Kaip paaiškėjo vėliau, nusikaltėlis kažkokiu kietu smailiu įrankiu atkrapštė nuo rėmo plastikinį terasos langą, tada stiklą apvyniojo čia pat surastais teležvaigždės rankšluosčiais ir atsargiai daužydamas dalimis išėmė. Paskui lyg niekur nieko susirinko "jam paliktas" gėrybes. Beje, "vilkui" lojus iki užkimimo, šeimininkai vis dėlto atsibudo. Tai pajutęs vagišius tik pasipustė padus. Po pusmečio policijai vis dėlto pavyko sugrąžinti vieną iš pavogtųjų daiktų - Editos mobilųjį telefoną.
Kad "Bėdų turgaus" damos negertų kavos...
Edita Mildažytė su savo bendradarbėmis įsitaisiusios Vilniaus senamiestyje esančios nekilnojamojo turto firmos "Makas" patalpose. Teležvaigždės vyras verslininkas kilniai žmonos misijai užleidęs dalį apartamentų. Aišku, pati laida filmuojama LRT būstinėje. Tačiau kol kažkieno nelaimė tampa televizijos žiūrovams rodyti tinkamu "produktu", "Bėdų turgaus" darbuotojoms tenka įdėti nemažai darbo. Į "Bėdų turgų" plaukia masė laiškų. Edita prisipažino, kad jų jau prikrautos didžiulės dėžės, bet paštininkų nuolatos "plukdomas" bėdų upelis nesenka. Tie laiškai atidžiai perskaitomi, rūšiuojami, sisteminami, duomenys įrašomi kompiuterių atmintin, o tada, atmetus beviltiškas bėdas, kitoms ieškoma pirklių. Taigi senamiesčio biure nuo ankstaus ryto iki vakaro verda įtemptas darbas.
Suprasdami, kokia Lietuvos visuomenei svarbi "Bėdų turgaus" geradarių sveikata, joms "padėti" ėmėsi Senamiesčio elgetos, girtuokliai ir narkomanai.
- Kai labai pervargsti, visada griebiesi puodelio kavos, - prisipažino Edita Mildažytė. - O kava, jeigu ją be saiko vartosi, gali pakenkti. Bent taip mano pasaulio medikai. Taigi kažkokiems paslaptingiems "geradariams" šovė į galvą idėja "Bėdų turgaus" moteris atpratinti nuo šio žalingo įpročio. Vien tik per šį sezoną iš mūsų biuro jau pavogti trys kavos virimo aparatai.
Edita Mildažytė stebisi, kad nė vienas iš trijų kavos aparatų neišnyko visas - į biurą užsukęs koks nors vagišius taip bijo būti sučiuptas, kad net nemėgina iš elektros lizdo ištraukti kavavirės kištuko. Taigi laidas su aparato pagrindu paprastai pasilieka biure, o nusikaltėliai nugvelbia tik kavavirių viršų, ąsotį.
- Ateini atsigerti kavos, žiūri - tik vandens "takas" veda durų link, - juokiasi Edita. - Pavagia su visu vandeniu, o paskui jį pakeliui išlaisto.
Ar moterys nemėgino tuo šlapiu pėdsaku pasekti toliau ir paieškoti vagies?
- Esu įsitikinusi, kad jeigu nueičiau į čia pat esantį turgelį, tai ir rasčiau ten naujų savininkų "beieškantį" mūsų aparatą. Tačiau numoju ranka: et, tegul sau... Ir einu pirkti kito. Nes kaipgi dirbti be kavos?..
Nusikaltėlio talentas ir siutina, ir žavi
Edita Mildažytė sužinojo, kad tas pats vaikėzas, taip akiplėšiškai apšvarinęs josios namus, yra pridaręs ir kur kas "linksmesnių" dalykų.
- Tą išgirdau iš bylą tiriančių pareigūnų, - prisimena E. Mildažytė. - Kartą viename jaunoms merginoms skirtame žurnale pasirodė intriguojantis interviu: vaikinas žurnalistams atvirai papasakojo, kaip viename sostinės kazino išlošė šimtą tūkstančių litų ir kaip paskui tuos litus iš jo atėmė... policijos pareigūnai.
Tokią istoriją skaitytojai tikriausiai skaitė baisėdamiesi stulbinančia policininkų savivale. O patys pareigūnai tikriausiai šiurpo nuo minties, kad tarp jų, pasirodo, yra ir tokių niekšų. Tačiau vieną dieną vagis ir apgavikas pakliuvo į rankas sostinės 3-iojo policijos komisariato pareigūnams. Ir kai šie pasiteiravo, kas tokie iš jaunojo nusikaltėlio atėmė išloštus tūkstančius ir kuriame kazino jam taip pasisekė, vyriokas nemirkteldamas atšovė: "Aš viską pats sugalvojau, kad iš žurnalistų gaučiau du šimtus litų. Tiek jie man sumokėjo už tokią istoriją".
Tas pats nusikaltėlis buvo įsmukęs į vienos E. Mildažytės pažįstamos namus, šeimai esant namie. Kol rytą sukilę namiškiai vaikščiojo po savo apartamentus, vagis tylutėliai slėpėsi buitinėse patalpose. Vieną dieną Edita Mildažytė tai sostinėje garsiai pažįstamai pasiguodė, kad apvogė jos namus. O toji ir sako: "Čia tai dar niekis, Editėle. Bet kaip man jaustis, kai sužinojau, jog tas vagis tūnojo visai šalia, kol aš pusiau nuoga vaikštinėjau praustis, valiausi dantis ir atlikau kitokius tualetus?!
Kaip paaiškėjo, nusikaltėlis namus apvogė ne per penkias minutes naktį, o iš jų su gėrybėmis pasišalino gerokai vėliau, šeimai išsivaikščiojus į darbus.
Beje, "Akistatos" žurnalistė sąmoningai nenurodo policijos jau sugauto nusikaltėlio vardo ir pavardės. Pasak Vilniaus 3-iojo policijos komisariato vadovų, tas vyrukas areštinėje jau pučiasi prieš kitus ir labai didžiuojasi esąs gudresnis ir už teležvaigždes, ir už žurnalistus. Tai kam suteikti jam tiek garbės?
Teko pakeisti automobilį
Editai Mildažytei neapsiginant nuo vagių, teko pakeisti automobilį. Jos mažutė japoniška "Honda Civic" buvo tokia populiari, kad per visai trumpą laiką ją tris kartus apvogė.
- Draudimo kompanijoje man sakydavo: "Išlipdama iš mašinos nuimkite radijo aparato "galvą!" - prisimena "Bėdų turgaus" vedėja. - Aš nuimdavau tuos dangtelius, įsikišdavau į rankinę, bet grįžtu, žiūriu - radijo nėra vis tiek, jis išplėštas su visom "mėsom" ir visais laidais.
- Ta mano honda buvo labai nelaimingas automobilis, - svarsto E. Mildažytė. - Vieną kartą į ją atsitrenkė toks "kietas vairuotojas", kuris pirma prisidėjęs prie smilkinio pirštą spėjo parodyti, kad aš kvaila ir kvailai vairuoju, o paskui trenkėsi. Policijos išvada buvo vienareikšmiška: dėl avarijos kaltas jis... Regis, turėjau tuo džiaugtis ir toliau sau važinėti suremontuotu automobiliu. Tačiau pasakėme sau: "Gana maitinti viso Vilniaus vagis, honda vis tiek nesėkminga". Ir buvo nupirktas kitas (retos markės) automobilis, kurio niekas nevagia, neplėšia, nes nei jo radijas, nei detalės daugiau niekam netinka.
Kas vagia, o kas ir kultūringai "nureketuoja"
Kažkodėl visas pasaulis įsitikinęs, kad jei jau kas nors turi galimybių ar pinigų, tai būtinai viską alei šapelio turi ir išdalinti. Pasak E. Mildažytės, panašiai atsitiko, kai iš užsienio užsidirbęs sugrįžo krepšininkas Šarūnas Marčiulionis, kurį užpuolė pulkai vargstančių tautiečių, reikalaudami, kad jis su jais imtų ir pasidalintų.
- Nepikta, kai į "Bėdų turgų" kreipiasi vargo prislėgti, sunkių minčių kamuojami žmonės. Tokiems pagal išgales bandome padėti (aišku, su sąlyga, jei jų istorija įdomi televizijos žiūrovams). Tačiau kaip jaustis, kai paskambina Vilniuje butą ir darbą turintis vyrukas ir klausia, ar negalėtume suorganizuoti dar ir mašinos? Mat kol kas jis dar neturi susitaupęs pakankamai pinigų. O kitą kartą kreipiasi į mus viena labdaringa organizacija, kad pagelbėtume vienam inteligentiškam po balkonais nakvojančiam 45 metų vyriškiui. Išsiaiškinome, jog tas žmogelis kadaise turėjo puikių darbų ir buvo tikras ponas, tačiau kai neteko aukštų pareigų, atsisakė dirbti bent kiek prastesnį darbą ir laukia, kol jam bus pasiūlyta šilta ir gerai apmokama vieta. Taip belaukdamas (regis, jau nuo 1994-ųjų), nuskurdo tiek, kad atsidūrė gatvėje. Klausiu: gal jis bandė ieškotis nors kokio paprasto darbelio? Vis būtų lengviau. O vyriškis nusistebėjo: taigi paprastame darbe labai nedaug moka!
Edita Mildažytė negali suprasti žmonių, laukiančių, kol kas nors turtus atneš ant padėklo. Todėl ji tokiems prašytojams greit atsikerta: "O juk aš pati irgi pradėjau nuo šimto litų! Reikia dirbti, ir verkšlenti nereiks".
Edita džiaugiasi, kad "Bėdų turgų" pasiekiančius laiškus bent jau galima palikti įstaigoje ir bent jau namo, į šeimą, nesitempti blogos nuotaikos ir svetimų bėdų. Antraip kokia ji būtų mama ir žmona - amžinai liūdna, suirzusi. Mat ne ji kūrė tokią varganą Lietuvą, ne jos darbas ir visus priglausti, sušelpti. Žinoma, Editai gaila vargstančiųjų, kartais dėl jų ir ašarą nubraukia, tačiau "Bėdų turgus" yra tik komercinis projektas, visų pirma skirtas žiūrovams. O laidos tikslas - parodyti žmonėms, kad jie dar kažkam įdomūs, kad gali būti išklausyti, kad atsiranda padėti trokštančių gerų žmonių.
Tačiau E. Mildažytę "bėdos" atakuoja net ir jos pačios namuose.
- Vieną dieną skambina man sūnaus auklė ir sako, kad 19 valandą būčiau namie, nes pas mane atvažiavo moteriškė iš Marijampolės, - pasakoja Edita. - Šiek tiek pyktelėjau, bet nutariau grįžti ir išklausyti, kas tai poniai nutiko. Ogi pasirodė, kad ji susirado mano namų adresą ir pasirodė ne bado maro vejama, o paprasčiausio niekniekio. Jos vyras esąs alkoholikas, turįs didelį namą, tačiau moteriškė ketinanti skirtis ir nenorinti "su tuo girtuokliu" bylinėtis dėl turto. Gal "Bėdų turgus" galįs padaryti greičiau - duotų jai kokį butuką, nereiktų bylinėtis.
O štai kitą kartą E. Mildažytės šaldytuvą šluote iššlavė netikėtai pasirodžiusios trys moterys su vaikais.
- Nežinau, nei kas jos, nei iš kur. Atėjo prie namų durų ir ėmė melsti materialinės pagalbos. Na, manau, prasidėjo - nė namuose ramybės nebebus. Tačiau negi ginsi "savo artimą" nuo slenksčio? Surinkau viską, ką turėjau šaldytuve, prikroviau joms krepšius ir paaiškinau, kad daugiau nelabai kuo galiu padėti.
Per pernykštį sezoną "Bėdų turgus" padėjo aštuonioms dešimtims žmonių. Vidutiniškai vienas herojus gaudavo paramos už du ar tris tūkstančius litų, tačiau kai kuriems buvo padovanoti dešimtis tūkstančių kainuojantys protezai, per vienerius metus padovanoti du gyvenamieji namai ir du butai.
