Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Jei ne Lazdijų gyventojų Armino Lukoševičiaus (27 m.) ir Vidmanto Vasiliausko (33 m.) drąsa ir ryžtingumas, prieš porą savaičių Lietuvą būtų sukrėtusi didžiulė tragedija. Apvirtus valčiai Lazdijų rajono Zapšio ežere, vandenyje atsidūrė septyni žmonės - trys suaugę vyrai ir keturi mažamečiai vaikai. Arminas ir Vidmantas iškart puolė šiems į pagalbą, tačiau vienas iš skendusiųjų su penkiamečiu sūneliu ant rankų netrukus pradingo po vandeniu. Vyriškis nuskendo, o vaiko gyvybę, laimė, pavyko išgelbėti...
Ieškojo vietelės ramiam poilsiui
Kaip prisiminė Krašto apsaugos savanoriškųjų pajėgų Lazdijų rajono Teritoriniame gynybos štabe 15-ojo bataliono budėtoju dirbantis Arminas Lukoševičius, tą popietę jis su drauge Neringa bei gerais bičiuliais Vidmantu ir Mindaugu, visi turėdami laisvą savaitgalį, susiruošė paiškylauti prie ežero, kurių Dzūkijoje tikrai netrūksta... Juolab kad oras tą liepos dieną buvo pasakiškas: danguje - nė debesėlio, oro temperatūra - arti trisdešimties laipsnių...
Kompanija nuvažiavo prie vienos paežerės - visa užimta, pasuko prie kitos - irgi pilna žmonių... Kiek pagalvoję, visi nusprendė važiuoti į Kučiūnus, prie nuošalaus Zapšio ežeriuko. Laisvą vietą pavyko surasti tik šalia Kučiūnų kapinaičių, todėl vienintelė kompanijoje buvusi mergina pasiūlė poilsiavietės pasiieškoti kitur - naktį, girdi, būsią baugu prie kapinių miegoti. Tačiau vyriausias iš visų, Vidmantas Vasiliauskas, niekur nenorėjo iš čia važiuoti. Girdi, ilgai ieškodami vėliau nerasime vietos ir čia... Dabar jau galima drąsiai sakyti, jog Vidmanto užsispyrimo dėka buvo išgelbėti net šeši žmonės.
Kiek vėliau netoli lazdijiškių ketvertuko įsitaisė dar didesnė iškylautojų kompanija. Vieną iš šio būrio, netoliese gyvenantį Irmantą, Vidmantas pažinojo, kiti, kaip buvo galima numanyti, buvo jo svečiai - iš Baltarusijos atvykę giminaičiai: visas būrys vyrų, moterų ir mažų vaikų. Vyrai iš kaimyninės stovyklavietės atsivežė plastikinę motorinę valtį, tad pasikeisdami plaukiojo po ežerą. Na, o lazdijiškiai ėmė ruošis vakarienei - pasidėjo alaus, užkūrė lauželį šašlykams... Visa laimė, kaip dabar džiaugiasi Arminas Lukoševičius ir Vidmantas Vasiliauskas, kad jiedu nespėjo alučio paragauti nė gurkšnio, mat priešingu atveju dar neaišku, kuo visa būtų baigęsi...
Lazdijiškių kompanija net nekreipė dėmesio, kai kaimyninėje stovykloje vienu metu į nedidelę valtelę sušoko net trys augaloti, stambaus sudėjimo vyrai, ir su savimi pasiėmė keturis mažus vaikus. Visi jie nuburzgė į ežero gilumą... Staiga vakaro tylą perskrodė krante likusių moterų klyksmas. Lazdijiškiai apsidairė - ogi ežero vidurį pasiekusi, maždaug už 300 metrų nuo kranto esanti valtelė - apvirtusi, o per keliolika metrų nuo jos pabirę visi keleiviai...
- To momento, kai valtis apsivertė, aš net nepastebėjau, - prisiminė Arminas Lukoševičius. - Tačiau kai su draugais išgirdome moterų klyksmą, kai ežero vidury išvydome tai iškylančias, tai panyrančias žmonių galvas, tapo aišku, kad mums, vyrams, reikia skubiai kažką daryti...
Ten, kur iškylavo keturi lazdijiškiai, vandenyje teliūskavo kažkieno palikta medinė valtis. Ji, teisybė, buvo stora metaline grandine prirakinta prie medžio. Vaikinai susižvalgė ir be žodžių vienas kitą suprato: vienas ėmė kirsti medį, kitas puolė kirviu daužyti grandinės, o trečias ant ilgos grandinės pritvirtintą valtį ėmė stumti gilyn - kad tik nė sekundės neužgaištų...
Kadangi ir taip buvo aišku, kad apsivertusioje valtyje sėdėjo daug žmonių, lazdijiškiai nusprendė į nelaimės vietą irtis dviese - Vidmantas ir Arminas. Mindaugas ir Neringa liko laukti krante, nedelsdami į nelaimės vietą iškvietė greitąją pagalbą ir ugniagesius.
Arminas Lukoševičius ir Vidmantas Vasiliauskas yrėsi negailėdami jėgų, mat skęstantieji buvo gana nemažu atstumu nutolę nuo kranto...
- Priplaukę pamatėme, kaip vienas gal dešimties metų plaukti mokantis berniukas savo jėgomis bando pasiekti kitą, artimesnįjį, krantą, tačiau iki jo buvo dar gana toli, be to, vaikas labai išsigandęs, - pasakojo Arminas Lukoševičius ir Vidmantas Vasiliauskas. - Du suaugę vyrai ant nugarų laikė mažus, perbalusius dėl išgąsčio, žodžio negalinčius pratarti dar visai mažus, ikimokyklinio amžiaus vaikelius, tačiau ir patys vyrai - aiškiai buvo justi - buvo ištikti šoko, beprarandantys paskutines jėgas... Reikėjo kuo skubiau jiems padėti, nes kiekvieną akimirką bet kuris iš jų kartu su ant nugaros spurdančiu, į viršų besikariančiu vaiku galėjo panirti po vandeniu ir nebeiškilti...
Arminas šoko į vandenį ir iš abiejų vyriškių paimtus vaikus perdavė Vidmantui į valtį. Po to padėjo įsiropšti vyresniajam, išplaukti nesėkmingai bandžiusiam berniukui ir vienam vyriškiui. Antrasis vyras dėl nusilpimo jau nebeįstengė įlipti į valtį, tad gelbėtojai jam paliepė įsikibti į valties kraštą... Kad neapvirstų ir šita valtelė, Arminas ir Vidmantas šoko į vandenį, o irklų griebėsi vienas iš išgelbėtųjų. Rodėsi, jau viskas gerai, dabar reikia kuo skubiau irtis į krantą, tačiau žvilgterėjęs į pusiau panirusią tos kompanijos valtelę Vidmantas pamatė vandens paviršiuje plūduriuojantį dar vieno vaiko kūnelį... Kažkuris iš vyrų dar pasiteiravo, kur esąs jo svainis... Šaunūs dzūkai visa jėga nuyrė valtį ton pusėn. Vyrai skenduoliuką skubiai įkėlė į valtį ir geriau jautęsis išgelbėtas vyriškis jam tuojau pat ėmė daryti dirbtinį kvėpavimą. Pasiekus krantą vaikas buvo gaivinamas toliau. Vaikas lyg ir ėmė atsigauti, keliskart kvėptelėjo... Nesulaukę pasiklydusių medikų, giminaičiai sėdo į automobilį ir mažąjį nukentėjėlį išvežė į artimiausią gydymo įstaigą. Iš čia Dmitrijus Jurevičius (5 m.) buvo išgabentas tiesiai į Kauno medicinos universiteto klinikų Vaikų reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyrių.
O Dmitrijaus tėvelis taip ir neatsirado... Tapo aišku, kad 35 metų vyras nugrimzdo į ežero dugną... Jo kūną liudytojų nurodytoje ežero vietoje, dešimties metrų gylyje, narai aptiko tik kitą pavakarę, po gero pusdienio paieškos. Pasak Armino, jei apie dingusį Igorį Jurevičių jis būtų išgirdęs tragedijos vietoje, kai gelbėjo kitus, nedvejodamas būtų puolęs ieškoti ir šito, išnaršęs ežero gelmę... Tačiau Igoris, kaip jau žinoma, nuskendo gana greitai, kai gelbėtojų valtelė dar tik yrėsi į tragedijos vietą...
- Nemoku apsakyti, ką per tas kelias valandas man ir mano draugams teko išgyventi, - šypsodamasis, tačiau ne itin linksmu balsu kalbėjo Arminas Lukoševičius. - Sunkiausia buvo girdėti moterų raudas, garsias aimanas... Prie ežero susirinko kone pusė kaimo, visi žmonės mums dėkojo... Gaila, kad nepavyko išgelbėti visų...
Pasak Vidmanto Vasiliausko, po tokio išbandymo nebuvo ir kalbos apie ramų bei malonų poilsį - visi ilgai vakarojo prie laužo ir šnekėjo apie vieną ir tą patį. Ir iš širdies džiaugėsi, kad poilsiui - kad ir kokių šiurpių prisiminimų liks visam likusiam gyvenimui - nepasirinko kitoje Dzūkijos vietoje.
Savo žygdarbį vertina kukliai
Ir Arminas Lukoševičius, ir Vidmantas Vasiliauskas nesijaučia esą didvyriai. Na taip, girdi, pavyko išgelbėti žmones, bet ar to paties nebūtų padarę kiti? Beje, sugrįžęs į namus, Arminas apie didvyrišką poelgį motinai pasipasakojo tik kitą dieną. O bene įdėmiausiai visko klausėsi trylikmetis Armino broliukas Mantas. Paauglys tikrai turės į ką lygiuotis ateityje...
Armino bendradarbiai apie kolegos drąsą išgirdo irgi tik po kelių dienų. Anot bataliono vado majoro Sergejaus Venclovaičio, didelė garbė visam batalionui turėti tokį puikų savanorį. Vadas užsiminė, kad be priekaištų savanoriškojoje krašto apsaugoje jau vienuolika metų tarnaujantį savanorį už šį kilnų poelgį ruošiamasi teikti apdovanojimui. Beje, Arminas turi ne vieną padėką už gerą tarnybą.
Gerus bičiulius Arminą ir Vidmantą sieja bendras pomėgis - žvejyba. Abu labai mėgsta leisti laiką gamtoje, tik kad to laisvalaikio labai trūksta... Armino svajonė - tapti profesionaliu kariu.
Nepaisė atsargumo taisyklių
Anot Lazdijų rajono Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos vyr. inspektoriaus Sauliaus Bakšos, Arminas Lukoševičius ir Vidmantas Vasiliauskas išties įvykdė neeilinį, didžiulės padėkos vertą žygdarbį. Jei ne šie du vyrai, vyr. inspektoriaus įsitikinimu, tragedija Dzūkijos ežere būtų buvusi keleriopai didesnė. Džiaugdamasis jaunų lazdijiškių parodyta drąsa ir susikaupimu, pareigūnas negalėjo atsistebėti į nelaimę patekusių poilsiautojų neatsargumu, piktinosi, kaip suaugę vyrai galėjo susisodinti į valtį mažus vaikus nepasirūpinę, kad šie būtų užsisegę gelbėjimosi liemenes ar turėtų kokius nors plaukmenis, kodėl ir patys (juk, manoma, buvo išgėrę), nepasirūpino savo saugumu. Galiausiai kodėl į tai dėmesio neatkreipė krante likusios laukti vaikučių mamytės...
Jau esą nustatyta, kad nedidukė valtis neišlaikė plaukiančiųjų svorio ir, vidury ežero vairininkui staiga sulėtinus greitį, apvirto. Visą surinktą įvykio medžiagą gelbėtojai jau perdavė policijai, kuri tyrimą tęsia toliau.
Skaitytojams turbūt labai smalsu sužinoti, kokia dabar išgelbėto penkiamečio Dmitrijaus Jurevičiaus sveikata. Pasirodo, patekęs į KMU Vaikų reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyrių, mažasis nukentėjėlis bemat atgavo jėgas ir po kelių dienų buvo išleistas į namus. O šio berniuko namai - Baltarusija, Minskas. Jis su tėčiu ir mamyte tomis dienomis viešėjo pas senelius Lazdijų rajono Puodiškės kaime ir greičiausiai net nenujautė, kad į gimtąją Baltarusiją teks sugrįžti be tėčio...
