Daiva NORKIENĖ
Atsirado vilčių, jog į Kauną pamažu sugrįš beveik visa nužudytojo kunigo Ričardo Mikutavičiaus kolekcija. Dvasininko palikimu tikriausiai rūpinasi "aukštesnės jėgos", tarp jų - ir Didžiosios Britanijos bei Vokietijos specialiosios tarnybos, padėjusios Lietuvos pareigūnams ypač slaptoje operacijoje prieš O. Daujotienę ir Kauno banditus. Velionio kunigo populiarumas ir vardas tapo stimulu ir teisėsaugos garbės reikalu išaiškinti šį nusikaltimą. Tačiau dar iki jo, iki amžiaus nusikaltimo, buvo priežastys. Buvo draugystė, kunigą nuvedusi amžinybėn.
Velionis Ričardas Mikutavičius savo garsiąją kolekciją gausino daugeliu būdų: pusvelčiui pirkdavo iš nusigyvenusių Sankt Peterburgo grafienių, iš kolekcininkų nepripažinto ir nemėgstamo Vlado Belecko. Visai neseniai šis Lukiškių kalinys žurnalistei pateikė įrodymų, jog maždaug 70 procentų R. Mikutavičiaus kolekcijos buvo įgyta būtent iš jo!
Ilgą laiką Vladui Beleckui R. Mikutavičius buvo naudingesnis gyvas: vertybių godulys kunigui neleido atsipalaiduoti, tad jis buvo puikus pirkėjas. Tačiau vienu metu V. Beleckas pajuto, kad pinigai senka, o Mikutis (šaltinių teigimu, taip už akių vadino kunigą), netekęs darbo Įgulos bažnyčioje ir garsiai deklaruojantis apie savo skurdą, iš tikrųjų vartosi piniguose. Kunigas, kuris tuo metu "neturėjo lėšų" bažnyčiai pažadėtai šventojo Kazimiero skulptūrai, Vladui Beleckui švilptelėjus, vidurnaktį išlėkė apžiūrėti tariamai parduodamos keturioliktojo amžiaus lovos (nors jei toks baldas apskritai egzistuotų, jis kainuotų dešimtis tūkstančių). "Lovos apžiūra" buvo lemtinga.
Kolekcija - tarsi Dievas
- Nesuprantu kunigų, kurie užsiima vertybių rinkimu ir kaupimu, - "Akistatai" sakė Lietuvos kolekcininkų asociacijos sekretorius Zygfridas Jankauskas. - Pats žinau, kas tai yra kolekcionavimas. Naujo "eksponato" įgeidis užvaldo tavo mintis, svajoji, ieškai, leki, mintyse perkratai visus pažįstamus, spėliodamas, kas galėtų turėti, kol pagaliau įsigyji tą išsvajotąjį. Tai tokia aistra... Aš asmeniškai pažįstu Ričardą Jakutį, bendraudavau su juo ir tada, kai jis dar buvo kunigas. Tiesiai sakau: ne dvasininkui kolekcionuoti. Antraip viena ausimi klausaisi išpažinties, o kitos mintys turbūt sukasi apie kolekciją.
Ričardas Mikutavičius buvo talentingas sielovadininkas. Jis tiesiog spinduliuodavo tokiu dvasingumu ir gerumu, tokius sakydavo pamokslus, kad žmonės iš bažnyčios išeidavo pakylėti - tarsi paveikti jo visaapimančios auros. Ar tikrai milžiniško populiarumo dvasininkas, į savo bažnyčias sutraukdavęs ne tik kitų parapijų, bet ir kitų miestų tikinčiuosius, dalino save perpus: čia - Dievui, o štai ši dalis - kaupimo aistrai? Jeigu taip, jeigu dalį kunigo minčių iš tiesų atitraukdavo žemiška turto aistra, tai kokiu dar ryškiu galėjo suspindėti šio dvasininko žvaigždė, jei jis būtų vienuoliškai siekęs neturto?
Draugavo su atstumtuoju
Vladas Beleckas ir jo buvusi žmona Ona Daujotienė kolekcininkų pasaulyje buvo nemėgstami ir pašiepiami.
- Tai nebuvo kolekcininkai, o tik perpardavėjai. O V. Beleckas tarp mūsų turėjo nekokį vardą. Niekas iš mūsiškių su juo neprasidėdavo, neprekiavo ir nesikeitė vertybėmis. Prasidėti su Belecku reiškė kažką negarbinga, - "Akistatai" tvirtino kolekcininkų asociacijos sekretorius.
Dar iki kunigo nužudymo Kaune sklido kalbos apie tai, kad V. Beleckas kai ką apsukęs, apvogęs, jis jau buvo spėjęs pasėdėti kalėjime už brangakmenio vagystę. Kaip manote, kas buvo tuo metu klestėjusio vertybių perpardavėjo klientai? Apie tai, kad iš jo pirkdavo Kauno, Šiaulių nusikalstamo pasaulio įžymybės, V. Beleckas šių eilučių autorei anksčiau yra prisipažinęs pats. O štai prieš porą savaičių, jau uždarytas Lukiškių kalėjime, per interviu įrodė ir štai ką: R. Mikutavičiaus kolekcijos didesniąją dalį sudarė iš jo įsigyti darbai. Tada Vladas Beleckas neskubėdamas įrodinėjo savo tvirtinimą. Jis atversdavo R. Mikutavičiaus kolekcijos katalogą, besdavo pirštu į meno kūrinį ir sakydavo: "Štai šis daiktas - iš manęs! Žiūrėkit". Netrukus, pasirausęs asmeninių nuotraukų krūvelėje, ištraukdavo tinkamą. "Va, tas pats daiktas nufotografuotas mano namuose. O štai ir aš šalia jo... Dabar suprantate, kad aš R. Mikutavičiui ne iš dangaus nukritau, mes buvome seni pažįstami, daug metų prekiavome"...
Kauno kunigas buvo pagrindinis V. Belecko pirkėjas. Prieš kurį laiką vilnietis Janas Subatovičius žurnalistei patvirtino:
- Beleckas buvo man skolingas, tebeturiu jo raštelius. Kartą, kai paprašiau pagaliau grąžinti mano tūkstančius, Vladas pareiškė: "Palauk, "apdirbsiu" kunigą Mikutį, ir bus pinigų".
Rusiškai ištartas žodis "apdirbsiu" galėjo reikšti ir būsimą nužudymą, ir įtikinimą įsigyti kokią nors vertybę. Kaip ten bebūtų, savo likimo pamatus Ričardas Mikutavičius paklojo pats. Draugauti, prekiauti su nusikaltėlio praeitį turinčiu žmogumi, nuo kurio atsiribojo netgi dėl savo rinkinių "pamišę" kiti kolekcininkai, dvasininkui buvo mažų mažiausiai keista. Ričardas Mikutavičius neblogai pažinojo ir Oną Daujotienę. Kartą, pritrūkęs pinigų, jai pardavė daiktų iš oficialiai Kaunui padovanoto savo rinkinio.
"Kazimieras" ir mistika
Kunigui Mikutavičiui keičiant bažnyčias (nuo Įgulos iki Šv. Kazimiero Aleksote) drauge vilkosi ir vis didėjanti neįvykdytų pažadų uodega. Kunigas Klaipėdos meistrams užsakė padaryti šventojo Kazimiero skulptūrą, kuri būtų kainavusi apie 30 000 litų. Prižadėjo būsimą kūrinį dovanoti Įgulos bažnyčiai. Priverstas iš jos pasitraukti, išsinešė ir pažadą - "Kazimieras" atiteksiąs Aleksoto maldos namams. Tačiau dienos bėgo, skulptūros vis nebuvo, o kai Aleksoto bažnyčios vadovas savo tuometinio pavaldinio R. Mikutavičiaus paklausdavo, kada atveš, šis atsakydavo, jog "nėra pinigų". Pastaraisiais metais kunigas vis dažniau pakalbėdavo labai skurstąs, skaičiuojąs litus. Tačiau vargstantis dvasininkas vis dėlto nebūtų atsisakęs pasivartyti antikvarinėje XIV amžiaus lovoje! Kai vieną dieną su juo susitiko V. Beleckas ir pasiūlė parodyti tokią prekę, kunigas susigundė. "Akistatos" kalbintas meno istorikas iš Vilniaus Andrius Melys ir dabar abejoja, ar galėjo egzistuoti tokio senumo baldas. Netgi šešioliktojo amžiaus baldai laikomi labai senais, kainuoja dešimtis tūkstančių.
- Jeigu ir yra išlikę tokio senumo miegamojo baldų, tai nebent rimtuose muziejuose, - sakė menotyrininkas.
Tokia lova, kokios įsigeidė velionis kunigas, tikriausiai kainuotų tiek, kiek du ar trys šventieji Kazimierai. (nebent neegzistuojantį daiktą V. Beleckas pasiūlė pusvelčiui).
V. Beleckas meldžiasi
Kunigo žmogžudystės užsakovas Vladas Beleckas savo interviu žurnalistei tvirtino: "Labai dažnai prisimenu kunigą, daug meldžiuosi, esu tikintis žmogus". Kai šių eilučių autorė anksčiau išspausdintame interviu į tai pažiūrėjo šiek tiek skeptiškai, redakciją pasiekė laiškas: "Nei jūs manęs pažįstate, nei žinote, kokia yra mano gyvenimo ir tikėjimo tikrovė. Noriu pasakyti, kad nelįskite į švenčiausius žmogaus jausmus ir neįžeidinėkite... Be to, mąsčiau per jus ir jūsų laikraštį perduoti daugelį nuotraukų ir dokumentų, kurie priklausė kunigui Mikutavičiui. Galvojau jūsų prašyti pabūti tarpininke perduodant kunigo R. Mikutavičiaus daiktus ir kai kuriuos meno kūrinius... Bet jūs mane nuvylėte".
Vlado Belecko laiškas iš Lukiškių buvo išsiųstas liepos 16 dieną (tą pačią dieną kalinys paskutinį kartą susitiko su savo buvusia sutuoktine Ona Daujotiene). Tuo metu Vokietijoje jau buvo parduoti du iš R. Mikutavičiaus ir advokato G. Damalako pagrobti paveikslai: vienas - birželio mėnesį, kitas - liepos 10 dieną. Pareigūnų manymu, būtent Lukiškėse sėdintis Vladas Beleckas vadovavo pagrobtųjų meno kūrinių realizavimui: jį nuolat lankydavo buvusi žmona. Manoma, kad ji gaudavo kalinio nurodymus, kaip, kur ir už kokią kainą vertybes parduoti. Pirmieji du paveikslai jau buvo Vokietijoje, juos pirkėju apsimetusiam pareigūnui už 28 000 JAV dolerių perdavė Onos Daujotienės duktė iš pirmosios santuokos Diana Djačenkienė.
Liepos 24 dieną toliau buvo deramasi dėl kitos kunigo palikimo dalies pardavimo. Kauniečiai Vidmantas Gudzinskas (pravarde Guzas) bei Virginijus Silvestravičius (pravarde Virgelis), per vieną tarpininką paprašyti Onos Daujotienės, rūpinosi kunigo kolekcijos pardavimu. Lietuvos specialiosios tarnybos, padedant kolegoms iš Anglijos ir Vokietijos, jau anksčiau pasirūpino, kad su Virginijum Silvestravičium susipažintų vienas verslininku ir meno žinovu apsimetęs britų agentas. Minėtą dieną Kaune, Šilainiuose esančioje "Bernelių užeigoje", agentas dėl kunigo paveikslų derėjosi su abiem Vilijampolės gaujos nariais. Kai jų pokalbiai jau buvo įrašyti su visomis smulkmenomis, į užeigą tarsi škvalas įsiveržė "Aro" pareigūnai ir visus tris derybininkus sulaikė. Savo darbą atlikęs užsienietis netrukus grįžo į viešbutį, o kauniečiams teisėjas skyrė kardomąją priemonę - suėmimą. Tą pačią dieną už grotų jau trečiąkart atsidūrė anksčiau vis išsisukdavusi ir nekaltą vaidindavusi Ona Daujotienė. Jos bei pažįstamų namuose buvo atlikta dešimtys kratų, pavyko rasti ir iš kunigo R. Mikutavičiaus pagrobtų vertybių.
Iki tol V. Beleckas, net ir nuteistas kalėti iki gyvos galvos, jautėsi visišku velionio kunigo turtų šeimininku. Žaidimas "duosiu - neduosiu", "sakysiu - nesakysiu", atrodo, jam teikdavo malonumą. Vienam dienraščiui V. Beleckas pasakojo, kad vertybės paslėptos Vilniuje, jis jas siūląs pareigūnams, bet jie neina ir nepasiima (kai tuo tarpu šie pagal melagingus nuteistojo pranešimus lakstė net į užsienį). Kitiems tarp jų ir "Akistatos" žurnalistei, siūlė atskleisti paslaptis, jei tik ji "gerai rašys". Kitą dienraštį kalinys neseniai tikino, jog Vokietijoje parduoti paveikslai "visai ne kunigo", nes yra su naujais, jo meistrų padarytais rėmais. Tačiau jau seniai ne paslaptis, kad iš kunigo buto paveikslai buvo pagrobti būtent išimant juos iš rėmų. Prieš realizuojant užsieniečiui, kūrinys turėjo atrodyti nepriekaištingai (nuo paveikslo išvaizdos ir tvarkingumo labai priklauso jo kaina). Štai kodėl Vladas Beleckas jau seniai naudojasi rėmus gaminančių meistrų ir restauratorių paslaugomis.
Onai Daujotienei (61 m.) verslas sekasi. Nors 1996 metais iš Šilutės žemės ūkio bendrovės pavogtas mano vertybes savo namuose laikė būtent ji (ir kai kurie šeimos pažįstami), moteris už bendrininkavimą ar vogtų daiktų realizavimą nuteista nebuvo. Du kartus iš tardymo izoliatoriaus išėjo neįrodžius jos kaltės ir R. Mikutavičiaus apiplėšimo bei nužudymo byloje. Trečią kartą už grotų moteriškė pateko su įkalčiais. Kai neseniai V. Belecko žurnalistai paklausė, ar stebisi, kad įkliuvo buvusi žmona, jis atsakė, jog "daugiau jau niekuo nesistebi". Neabejojame, kad nuteistasis dabar iš tikrųjų meldžiasi: Ona galėjo būti paskutinė jo laisvės viltis.
Laisvė?
- Kol prezidentu bus Valdas Adamkus, laisvės tikrai nematysiu, - "Akistatai" sakė Lukiškių kalinys. - Jis buvo geras kunigo R. Mikutavičiaus draugas ir malonės prašymo man nepasirašys.
Vladas Beleckas slėpė turįs vilčių kada nors patekti į laisvę. Tačiau žurnalistei vienas neblogai politinio ir kolekcininkų gyvenimo užkulisius pažįstantis asmuo nurodė galimai planuotą V. Belecko išėjimo į laisvę scenarijų. Per tarpininkus realizuoja kunigo vertybes ir sukaupia pinigų, paskui tomis lėšomis paremiama kuri nors prezidentą rinkimuose kelsianti partija. Arba vėliau už prezidentiškąją malonę šalies vadovui pasiūloma solidi suma. Iš kelių dešimčių nuteistųjų iki gyvos galvos Vladas Beleckas yra pats turtingiausias ir aukščiausių pažinčių turintis žmogus. Be to, jis organizavo tiktai vieno žmogaus nužudymą, didelė dalis pagrotų meno vertybių jau surasta ir grąžinta giminėms. Betrūko, kad jis parodytų didingą gestą ir verkiančiai tautai sugrąžintų jam pačiam nieko nereiškiančias "mylimo kunigo relikvijas, asmeninius daiktus". Deja, už Vokietijoje parduotus paveikslus gauti pinigai į Vlado Belecko "išvadavimo fondą" neįplaukė: tai buvo Anglijos specialiųjų tarnybų šiai operacijai paskolinti pinigai, galbūt juos ir pavyks atgauti (paveikslai jau patikimose rankose). Tuo tarpu Ona Daujotienė bei jai talkinę Vilijampolės grupuotės veikėjai esą kalti neprisipažįsta. Visoje šioje istorijoje labai pozityvu tik štai kas.
- Išgirdę apie prieš O. Daujotienę surengtą specialiųjų tarnybų operaciją, negalėjome atsitokėti iš džiaugsmo. Garsiai skaičiau laikraštį, dalinomės įspūdžiais su bendradarbiais ir netikėjome savo ausimis, - sakė kolekcininkų asociacijos sekretorius Z. Jankauskas. - Nepamenu, kad bent vienas nusikaltimas prieš kolekcininkus anksčiau būtų buvęs ištirtas. Apvogė mūsų parduotuvę, apvogė kaunietį Šertvytį, kitus, tačiau niekas neišaiškėjo. O dabar štai!
Velionio kunigo atminimas pagerbtas tinkamai: jo garsioji kolekcija pamažu sugrįžta pas tikruosius šeimininkus. Tiriant šį amžiaus nusikaltimu laikomą apiplėšimą, išaiškintas ir kauniečio G. Damalako pavogtos kolekcijos likimas.
