Senokai, oi senokai jums berašiau. Bet kai 88-ajame numeryje perskaičiau Žilvino Vizgirdo straipsnį "Liguistas ilgesys", tarsi koks mirštantis slibinas, paragavęs "gyvybės vandens", griebiau rašiklį ir pakilau į "kovą".
Tiesa, noriu pasiklausti, ar tas Ž. Vizgirda jūsų darbuotojas, ar šiaip iš "kvailių laivo". Jeigu jūsų, tai kaip pateko į tokį rimtą laikraštį kaip "Akistata", o jei ne, tai aš savo "aštriu" rašikliu pakedensiu jam smegeninę. Tiesa, prieš tai savo priešui noriu pareikšti, kad nepagalvotų, jog aš - buvęs komunistėlis ar komjaunuolėlis, ar net pionierius. Tiesa, pionieriumi buvau, tik... 3 dienas, kol mama pastebėjo kaklaraištį ir tas, vargšas, beveik visai naujas, atsidūrė krosnyje, o į komjaunuolius nebestojau pats. Nors ir daug kas sakė, jog armijoje privers, bet tai ne tiesa - kas norėjo, tą "privertė", aš, deja, dar buvau paskirtas "otdelenijos komandirium". Amžiną atilsį tėvas buvo nuteistas net mirties bausme ir tikrai buvau nusistatęs prieš Rusiją, bet kai pamačiau tą laisvą Lietuvą ir tą "kvailių laivą" (Seime) - o, Dieve! Pasirodo, kaip klydau smerkdamas rusų santvarką. Skaitydamas "Liguistame ilgesy" apie L. Brežnevo mirties metines, negaliu šiandien nepasakyti, jog tai buvo didis žmogus. Tiesa, jis buvo kretantis senukas, bet valdė tokią supergalingą valstybę ir niekas jam neprieštaravo, o anekdotus kūrė po jo mirties. O dabar? Dabar nesuprasi, ar prezidentas, ar manekenas. O anekdotus kuria jau dabar. Taip, demokratija!
Pažiūrėkime šiandien į tą patį Seimą, o tiksliau, į "kvailių laivą". Ir ką gi matome? Visi, kurie dar šiek tiek pakerėplina, tik ir laksto po svetimas šalis - patyrimo semiasi. O parlėkę, uždusę, nusilpę, apsiseilėję, beištaria, jog ten, girdi, yra kitaip, tai ir pas mus turi būti taip. Ar ne gėda šiandien meluoti, jog mes, girdi, išsikovojome laisvę? Įdomu, su kuo mes kovojome? Tegul visi tie nutukėliai dėkoja Gorbačiovui - jei ne jis, tai ir šiandien nežinotume, kas yra vos ne masinės žmogžudystės, nedarbas, savižudybės ir t. t. Ir tikrai, ar gali penkiolikmetis patikėti, jog prieš 12 metų jo bendraamžiai negėrė, nevartojo narkotikų ir buvo vadinami dar snargliais, ir po pasakos nusiplovę kojytes turėjo eiti į sapnų karalystę? O dabar? Anksčiau buvo deficitas ikrai ar kokie šprotai, o dabar, penkiolikmeti, žinok, jog dabar didžiausias deficitas - smegenys. Ir kariniai komisariatai skundžiasi, jog negali jaunimo "šaukti" į armiją, dėl protinio atsilikimo.
Anksčiau, sakai, viršininkėliai turėjo tarnybinius automobilius. Bet sakyk, "macnas pone", o kuo dabar važinėja viršininkėliai? Gal nuosavais arkliais ar dviračiais? Jeigu ir norėtumei, ant dviračio neužsodintum seimūno, nes ne jo svoriui pritaikytas metalas. Sakai, jog į pasimatymus ėjo adytom pėdkelnėm. Ek, juokdary, o dabar jei ne užsienio skudurai, tai visai plikom subinėm eitų. Bet, tiesą sakant, kam tos kelnės bereikalingos. Juk dabar į pasimatymus neina, eina tiesiog pasidulkinti. Nereikia būti pranašu - neilgai trukus galėsi sakyti penkiolikmečiui, kad kitados buvo šeimos, buvo vyras ir žmona, jie augino vaikus ir sekė pasakas apie gražuoles bei šaunius riterius, žinoma, ne dabartinius, kuriems aplink vaidenasi priešai ir puola slėptis po NATO sijonu. Ir kad dabartinis mūsų herbas neatitinka tikrovės. Kažin kaip dabartiniai mūsų "riteriai" atrodytų ant arklio? Ir tikrai ne kiekvieną užkeltum ant žirgo. Būtų ir tokių, kuriems iš baimės plyštų širdis. Ir himną "Tu didvyrių žemė" geriau plėštų pasislėpę po kurmiarausiu.
Taigi pralošei, "pone" "Liguisto ilgesio" autoriau, nes per anksti pradėjai sekti jaunimui pasakas apie praeitį.
Stasys iš Voveriškių kaimo
