Lietuvos spaudoje pasipylė nuogąstavimai dėl šalies ateities aiškėjant, kad Seimo rinkimus greičiausiai laimės Viktoro Uspaskicho Darbo partija. Tačiau žvilgsnis į skurdžią dabartinių Seimo partijų retoriką leidžia manyti, jog dabartinės partijos pačios nujaučia, kad dar vienos kadencijos neužsitarnavo.
Apskritai populizmo etiketės lipdytojams atitinkamai galima klijuoti “elitistų” etiketę. Galima buvo jau iš Rolando Pakso (ką jau kalbėti apie Artūro Paulausko) pergalės pasimokyti, suvokti, kad reiktų iš naujo ieškoti būdo susikalbėti su ta nemaža rinkėjų dalimi, kuri jaučiasi Vilniaus politinio elito užmiršta - su “runkeliais” ir “piemenėliais,” neva nieko apie politiką neišmanančiais “politiniais beraščiais”, kaip Paulausko, Pakso, dabar Uspaskicho rėmėjus kai kurie politikos apžvalgininkai mėgsta vadinti.
O visa bėda, kad šie žmonės irgi turi balsavimo teisę. Užuot pasistengę tokį ryšį užmegzti, dialogą su jais atkurti, Vilniaus elitas mėgina jų nepaisyti. Negana to, aiškėjant, kad ši strategija - neveiksminga, imamasi visokiausių ne itin demokratiškų priemonių, siekiant tiesiog užkirsti kelią į valdžią tokioms rinkėjams patinkančioms “populistinėms partijoms”, - pradedant mėginimais varžyti politinę reklamą, baigiant savinimusi biudžeto lėšų savai reklamai, ir Rinkimų įstatymų kaitaliojimu likus vos keliems mėnesiams iki rinkimų. Net “runkeliams” aišku, kad tokie Seimo nutarimai nukreipti prieš naujas partijas, tokias kaip Darbo partija. O šiaip liberalias, demokratiškas vertybes branginantiems žmonėms tokie ėjimai dvelkia ne tik autoritarizmu, bet ir desperacija. Dėl to Uspaskicho nutarimas po tokių žingsnių nebedalyvauti Seimo svarstybose jam tikrai nepakenks - išties tai galima laikyti gudriu “pijaru”, kuris kaip tik atkreipia dėmesį į elito neviltį.
Konkretūs ir ne taip jau kraštutiniškai skambantys Uspaskicho pažadai, pavyzdžiui, didinti neapmokestinamą minimumą ir minimalų atlyginimą; finansuoti Lietuvos studentų studijas užsienyje, jei jie įsipareigos grįžti Lietuvon gyventi ir dirbti; siūlymas dotuoti būsto kreditų palūkanas; pažadas sustiprinti Lietuvoje subsidiarumo principą, suteikiant didesnę finansinę ir politinę nepriklausomybę savivaldybėms, įskaitant teisę pačioms susirinkti mokesčius; didesnis dėmesys užmirštiems, atsilikusiems Lietuvos regionams; kelionės po Lietuvos provinciją, susitikimai su paprastais žmonėmis šalies “užkampiuose” - visa tai laikoma kenksmingu “populizmu”, tarsi tuo mėginama rinkėjus “papirkti.” Gal ne visi šie siūlymai būtų priimtini liberaliam žmogui, tačiau jie toli gražu nėra kraštutiniški.
O iš kitų partijų pasigendama įtikinamų argumentų, kodėl rinkėjų nereiktų tokiais konkrečiais pažadais “papirkinėti” arba bent jų rūpesčių išklausyti ir į juos partijos programoje atsižvelgti. Vyriausybė tvirtina, kad tokiems pažadams įgyvendinti pinigų neužteks. Abejotini ir Darbo partijos tvirtinimai, kad visiems savo pažadams įgyvendinti pinigų atsiras “pažabojus šešėlinę ekonomiką”. Tokiu šaltiniu pasikliauti - nelabai rimta, nes niekas tos šešėlinės ekonomikos apimties tiksliai nežino, o didelė jos dalis išvis išnyktų, jei ją rimtai mėgintų kas nors pažaboti.
Kita vertus, vyriausybės retai prisipažįsta, kad pinigų užtenka mokesčiams mažinti. Dažniausiai tokie argumentai grindžiami statišku valstybės finansų modeliu, pamirštama, kad ir valstybės pajamos išauga, jei didesnė žmonių perkamoji galia paspartina ūkio augimą. Viena svarbiausių socializmo žlugimo išvadų - tai, kad žmonės savais pinigais našiau disponuoja nei valstybė.
Be to, ar kitos Lietuvos partijos turi pasiūlymų, kaip greičiau padidinti visų gyventojų pajamas, nei padidintų toks mokesčių sumažinimas? O gal kas nors paaiškins, kodėl išvis renkami mokesčiai iš žmonių, uždirbančių vos 100 dolerių per mėnesį? Premjeras neseniai pripažino, kad trečdalis Lietuvos gyvena skurdžiai. Ar kuri nors partija turi kitų minčių, kaip šiems žmonėms greit padėti?
Taip pat ar rimtai skamba priekaištai dėl populizmo, kuriuos sako nuo rinkėjų nutolęs elitas? Didelės rinkėjų dalies akimis, Vilniaus elitui kaip tik trūksta populizmo. Kiek nors atstumo tarp kasdienių rinkėjų aistrų ir politikų sprendimų reikia, jei norime, kad demokratija būtų daugiau nei minios valdžia. Tačiau per didelis atstumas - irgi negerai, ypač šalyje, kurioje Vilniaus meras gali kandidatuoti Kėdainių rinkiminėje apygardoje, tarsi jis geriau išmanytų apie tokių apygardų gyventojus nei tenykštis. Kai valdžia per daug nutolsta nuo rinkėjų, užmirštami paprastų rinkėjų poreikiai, imama valdyti, tarsi kas gerai Vilniui, to užtenka visai Lietuvai. Truputis populizmo gal ir praverstų.
Nerimtai skamba ir dėl korupcijos skandalų nukentėjusio Seimo narių perspėjimai apie įtartiną Uspaskicho pinigų kilmę arba nesugebėjimą skirti verslo interesų nuo savo politinių tikslų. Jie skamba ypač nerimtai labai įtartino dabartinių valdžios vyrų verslo interesų sutapimo su jų tarnybine veikla (kurių akivaizdžiausias pavyzdys dygsta Gedimino kalno papėdėje) fone, kai vadovaujamasi principu: “Kas gerai mano statybininkams draugams, tas gerai Lietuvai”. Ar tai nebus puodas, kuris juokiasi, kad katilas juodas? O kurio Lietuvos politines partijas arba kandidatus į prezidentus remiančio pramonininko pinigų kilmę galima laikyti “švaria”, palyginti su Uspaskicho? Ar tradicinės partijos nori pasakyti, kad jų rėmėjai “švaresni”?
Uspaskicho ryšiai su “Gazprom” - dėmesio verti, žinant glaudžius Rusijos vyriausybės ryšius su šia įmone. Čia Uspaskichui praverstų rasti būdą išsklaidyti abejones dėl šių ryšių korektiškumo. Apskritai jei Uspaskichas rimtai norėtų prisidėti prie korupcijos pažabojimo Lietuvoje, jis galėtų savo įmonę parduoti ir atsidėti vien politikai, kuriai aiškiai jaučia pašaukimą. Tai būtų dramatiškas žingsnis, kuris būtų geras pavyzdys kitiems Lietuvos politikams ir galėtų dar padidinti jo populiarumą.
Nerimtai skamba ir priekaištai Uspaskicho partijai, kad ji neturi ideologijos, kai ideologijos iš tiesų neturi nė viena Lietuvos partija. Tos, kurios neva ją turi, dažniausiai jos tiesiog nepaiso. Taigi vėl trūksta argumentų, kodėl jų visų nereiktų atleisti iš darbo, galbūt remiantis vien rotacijos principu kaip senovės Romoje arba Atėnuose.
Negalima nepastebėti, kad daugelio priekaištų potekstė - Uspaskicho tautybė. Bet tai dažniausiai lieka potekste, neoficialiu ir ne itin rimtai skambančiu argumentu - esą rusas Lietuvai nieko gero negali padaryti.
Išganytoju Uspaskichas nebus, kaip nebuvo ir Paksas. Kita vertus, kažin ar reiktų taip dėl Darbo partijos nerimauti. Lietuvos nesugriovė nei Paulausko, nei Pakso “populizmas” - o nepamirškime, kaip dėl jų buvo būgštaujama, koks kilo dėl jų triukšmas! Bet ir šias “grėsmes” Lietuvos institucijos atlaikė, o jos dabar juk stipresnės, ypač įstojus į ES.
Kad Uspakicho partija Seimo rikimus laimės - tikėtina. Daugeliui rinkėjų šiuo metu jo partija atrodo patraukliai. Galimas daiktas, kad jis ir taps premjeru. Finansinės realijos arba būtinybė dirbti koalicijoje su liberalcentristais ar socialdemokratais savaime greit privers ekstravagantiškesnių pažadų atsisakyti. Nedoras partijos ambicijas - jei kas nors tokias puoselėja - greičiausiai pažabos panašūs veiksniai, taip pat tikimybė, jog pragmatizmas, kaip ir kitų Lietuvos partijų atveju, bus nepakankamai stiprūs klijai ir kad atvirai neideologiniu pagrindu sukurtai Darbo partijai, svyruojančiai tarp kairės ir dešinės, neturinčiai vieningos politinės filosofijos, atėjus į valdžią nuolat grės iširimas ir kad didžiausias pastangas teks sutelkti į partijos vienybės išsaugojimą, tiesiog neužteks jėgų ir laiko Lietuvą paversti Baltarusija!
O ką gali žinoti? Gal Uspaskichui pavyks sumažinti mokesčius, decentralizuoti Lietuvos valdymą, panaikinti Lietuvai nieko gero neduodančią partijos sąrašų rinkimų sistemą, sumažinti valstybės aparatą, panaikinti apskričių valdžias, uždrausti seimūnams lygiagrečiai eiti ministrų pareigas, kaip žadama Darbo partijos programoje. Pavyks ar nepavyks, kažin ar tokį “populizmą” reiktų smerkti?
