Nuolatinė laikraščio skaitytoja rašo, jog po kelerių metų priverstinių atostogų ji pagaliau susirado darbą. Tačiau prieš įsidarbinant jai buvo pateikta daugybė įsipareigojimų, kuriuos ji turėjo pažadėti vykdyti. Laiško autorė įsitikinusi, jog darbo santykius reglamentuoja darbo sutartis, todėl norėtų apie ją sužinoti plačiau.
Priimant į darbą naują darbuotoją, su juo turi būti sudaroma darbo sutartis. Tik dirbantiesiems pagal sutartis taikomos darbo kodeksu numatytos garantijos. Asmenims, dirbantiems pagal civilinę sutartį, netaikomos jokios Darbo kodeksu numatytos garantijos. Darbo sutartis nuo civilinės sutarties (pavyzdžiui, rangos, autorinė ir kt.) skiriasi: pagal darbo sutartį darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą, o ne pasiekti tam tikrą rezultatą; pagal darbo sutartį darbuotojas įsipareigoja paklusti darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, t. y. atsiranda pavaldumas darbdaviui; pagal darbo sutartį apmokėjimas yra už tam tikro darbo atlikimą, o ne už darbo rezultatą.
Kad darbo sutartis galiotų, būtina joje susitarti dėl darbuotojo darbovietės (įmonės, įstaigos, organizacijos, struktūrinio padalinio), darbo funkcijų (dėl tam tikros profesijos darbo arba tam tikrų pareigų), darbo apmokėjimo sąlygų (darbo užmokesčio dydžio, mokėjimo tvarkos ir t. t.). Šalys gali susitarti ir dėl kitų darbo sutarties sąlygų (darbo sutarties termino, darbo laiko, išbandymo, materialinės atsakomybės ir kt.), jeigu darbo įstatymai, kiti norminiai teisės aktai arba kolektyvinė sutartis nedraudžia jas nustatyti. Darbo kodeksas nepateikia tikslaus tokių sąlygų sąrašo, tačiau nurodo, kad jos negali pabloginti darbuotojų padėties, palyginus su šio kodekso, įstatymų, kitų norminių teisės aktų ir kolektyvinės sutarties nustatytomis sąlygomis.
Darbo sutartis turi būti sudaroma raštu dviem egzemplioriais pagal pavyzdinę formą. Abu juos pasirašo darbdavys ir darbuotojas. Kai keičiama gamyba, jos mastas, technologija arba darbo organizavimas, taip pat kitais gamybinio būtinumo atvejais darbdavys turi teisę pakeisti darbo sutarties sąlygas. Tačiau norint pakeisti darbovietę (padalinį, skyrių), darbo funkciją ir apmokėjimo sąlygas, būtinas išankstinis raštiškas darbuotojo sutikimas. Darbuotojo nesutikimas dirbti, kai pakeistos minėtos trys darbo sutarties sąlygos, negali būti atleidimo iš darbo priežastimi. Darbo apmokėjimo sąlygas be darbuotojo raštiško sutikimo darbdavys gali keisti tik tuo atveju, kai įstatymais, Vyriausybės nutarimais ar pagal kolektyvinę sutartį yra keičiamas tam tikros ūkio šakos, įmonės ar darbuotojų kategorijos darbo apmokėjimas. Beje, darbo sutartys gali būti neterminuotos, terminuotos, laikinosios, sezoninės, dėl papildomo darbo, antraeilių pareigų, su namudininkais, patarnavimo darbams ir kt. Terminuota sutartis gali būti sudaroma ne ilgiau kaip penkeriems metams, taip pat neleidžiama jos sudaryti, jeigu darbas yra nuolatinio pobūdžio (išskyrus atvejus, kai tai nustato įstatymai, kai kolektyvinė sutartis leidžia sudaryti terminuotas darbo sutartis, net esant nuolatinio pobūdžio darbui). Terminuota darbo sutartis tampa neterminuota, kai sutartyje terminas nenurodomas arba netinkamai nurodomas, kai darbo sutarties terminas pasibaigė, o darbuotojas toliau dirba ir nė viena šalis iki pasibaigiant terminui nepareikalavo jos nutraukti, kai išnyksta aplinkybės, dėl kurių buvo apibrėžtas sutarties terminas ir kuomet pasibaigus terminui darbo sutartis nutraukiama, bet nepraėjus vienam mėnesiui nuo jos nutraukimo su atleistu iš darbo darbuotoju vėl sudaroma terminuota darbo sutartis tam pačiam darbui.
