Ar daug dar liko Lietuvoje gyventojų, kuriems į duris “pasibeldžia” Fiodoro Dostojevskio Raskolnikovas, o ne TV reklamuojami XXI a. žmogžudžiai? Šiandien atrodo, kad visi su malonumu laukia naujųjų raskolnikovų. O tokioje aplinkoje Kauno valstybinio akademinio dramos teatro premjera - F. Dostojevskio “Nusikaltimas ir bausmė”, kurią režisavo Gintaras Varnas, atrodo kaip paskutinis mohikanas.

Kartais net baisu, kad šustauskų gimtinėje toks kūrinys gali būti numarintas dar jam neprasidėjus. O galvojant apie aplinkybes, prisimeni tą patį XIX a. Dostojevskio Peterburgą, baisiausią tuometę Rusiją, kurios kančioje gal tik ir galėjo rastis tokia kūryba. Todėl ir Kauno aplinka išprovokavo, pavyzdžiui, ne kokią nors komediją, o būtent “Nusikaltimą ir bausmę”. Viskas vyksta dėsningai.

Dėsninga ir tai, kad šį unikalų teatrą, kuriame dar išliko keli nepakeičiami aktoriai, būtina renovuoti ne vien iš išorės, bet ir iš vidaus. Kartais užtenka poros jaunų veidų, kad teatras pasitemptų. “Nusikaltime ir bausmėje” suformuotas gana įdomus aktorių ansamblis, į kurį pakviesti įstabiausi šio teatro aktoriai ir dalis kviestinių, atrinktų ne atsitiktiniu būdu, o nuosekliai sekant bendrą lietuvių teatro kontekstą.

Įdomus, pavyzdžiui, Editos Ūžaitės atsiradimas šioje trupėje. Šią aktorę teko matyti ir gėrėtis neeiliniu jos talentu pačiuose netikėčiausiuose spektakliuose Vilniuje - o čia, staiga atvykus į Kauną, ją buvo galima pamatyti G. Varno spektaklyje.

REKLAMA

Raskolnikovo buvo ieškota ilgai. Gyčiui Ivanauskui teko vaidinti ne viename spektaklyje, kol buvo pakviestas šiam sudėtingiausiam, galima sakyti, “visų laikų” vaidmeniui. Scenoje įkūnyti romano personažą, kurio charakteristikai rašytojas skyrė šimtus puslapių, rodos, tikrai ne teatro nosiai. Bet užsispyrimas nugalėjo.

Teatre statyti inscenizaciją - dviguba rizika. Joje niekada nebus ryškaus konflikto, niekada nebus raiškių dialogų. Pavargęs žiūrovas visada blaškysis, ieškodamas greičiau apčiuopiamos fabulos. Kad ir kokia būtų dramaturgija, įskaitant ir absurdo klasiką, joje veikia tam tikri dėsniai. Inscenizacijos užtaisas visada pirmiausia yra literatūrinis. Tačiau Lietuvoje inscenizacijos neišvengiamos ne vien dėl kūrėjų paieškų, bet ir dėl to, kad dramaturgijos žemė labai skurdi. Leidykloms neapsimoka leisti dramų, o protingesnis režisierius supranta, kad kūrinį neužtenka išversti, jį reikia ir suredaguoti.

Scena - negailestinga. Ji neatleidžia nieko. Mes gėdingai neturime į lietuvių kalbą išverstų ne tik pasaulinių dramaturgijos šedevrų, bet ir šiuolaikinių, pamažu jau mirštančių unikaliausių autorių. G. Varnas ir patį F. Dostojevskį, galima sakyti, iš naujo išvertė į lietuvių kalbą. Iki šiol egzistavo keisčiausias vertimas, po kuriuo net vertėjo pavardė nenurodyta. Todėl naujai susitikti su Dostojevskiu ir dar teatre - neeilinis įvykis.

Esu įsitikinusi, kad iš atėjusių į spektaklį apie septyniasdešimt procentų žiūrovų nieko bendro su šiuo rašytoju neturi. Vargu ar jiems užteks teatro - būtina literatūrinė patirtis. Todėl drąsiai galima teigti, kad tai spektaklis ne vien stebintiems, bet ir pasiruošusiems priimti naują pažinimą.

Spektaklio erdvė “išskleista” lyg vėduoklė. Režisierius su latvių scenografu Andriu Freibergu teatro sluoksnius kloja lyg begalinę žmogaus sielą, kurios kiekviename “užkaboryje” tūno vis kiti “netikėtumai”. Kartu čia nieko nėra užslėpta ar sumanyta “pikantiškiems” potyriams. Veiksmui “vadovauja” Dostojevskis ir jo svita, o tik po to - spektaklio kūrėjai. Šiame spektaklyje pirmiausia juntamas didžiausias dėmesys autoriui.

REKLAMA

Žiūrovai ir aktoriai šį kartą sukeisti vietomis. Sėdėdami sakralinėje scenos erdvėje, “anapusybėje”, žiūrovai gali regėti amžinybės kapines, kurios visų laukia neišvengiamai. Raskolnikovo nužudytosios sėdi salėje ir išdidžiai stebi mirtingųjų gyvenimus. Kartais jos primena operines pamėkles, kartais - siaubo filmų gražuoles. Mirusiųjų kaukės tokios įspūdingos, kad vertėtų padaryti dar vieną spektaklio dalį - “Bobučių apžiūrėjimas iš arti” (ketvirtas veiksmas, šešta valanda). Žiūrovai susodinti scenoje lyg karste. Priešais juos - siauras kambarys gana plonomis sienomis. Už jų - gatvė, kuria važinėja dardantys tramvajai, stovi įspūdingi namai. Žiūrovai viso to nemato, bet kažkodėl labai lengvai įsivaizduoja. Vietoj tramvajų skersai scenos važinėja lova. Ir to pakanka. Gatvė “liečiasi” su tuščiavidure “gyvenimo” erdve, o ši - su mirusiųjų žeme. Joje prisiglaudžia vos ne visi personažai.

Mirtis nusineša žmones ir be nuodėmės. Plintančios mirusiųjų gretos su G. Varno ir A. Freibergo pagalba mirtį priartina taip arti, kad ji tampa realesnė už sapnu vadinamą gyvenimą. Raskolnikovo išgyvenimai - nuolatinė akistata su mirtimi. Nieko nėra svarbiau už mirtį. Ji tampa visa ko atskaitos tašku, o žiūrovas - aktyviu spektaklio dalyviu.

Andriaus Jakučionio vaizdo projekcijos režisieriaus ir scenografo rankose virto šio spektaklio filmu. Besikeičiantys vaizdai nebuvo savitikslė moderni priemonė. Lygiagrečiai su sceniniu veiksmu tvėrėsi kinematografinis vaizdas. (Užfiksavus tiesioginį spektaklio vaizdą ir vaizdo projekcijas, tikrai rastųsi įdomi juosta.)

Šių sudėtingų jungčių nuolatinis palydovas - Giedrius Puskunigis, sukūręs įtaigią, sudėtingą muziką, prasiskverbiančią pro pačius netikėčiausius režisieriaus sumanymus. Vienur ar kitur įvesdamas autentiškus rusų klasikų muzikinius motyvus, jis nepabūgo savaip stilizuoti stačiatikių apeiginės muzikos melodijų. Kompozitorius kaip niekad tiksliai artėjo prie Dostojevskio, o patys įvairiausi muzikiniai “gabalai” virto nedalomu audiniu.

REKLAMA

Kiekvienas aktorius tokiame iki smulkmenų apgalvotame sprendime turėjo didžiulę galimybę tapti monospektaklio kūrėju. Duetai, įvairūs atskirų personažų monologai skleidėsi tyliai arba netikėtai sproginėjo. Nė vienas neliko be didesnio dėmesio, visiems atseikėta tiek, kiek numatė autorius. Žinoma, Raskolnikovas lieka svarbiausias. Dėl jo ir jam viskas priklauso. Jis kaip mirtis - visa ko pradžia ir pabaiga. Aktorius Gytis Ivanauskas, sugebantis akimirksniu užvaldyti žiūrovų dėmesį, šį kartą nustebino neįtikėtinu susikaupimu, psichologine vaidmens branda, genialia kūno plastika, neįkainojamu fiziniu parengimu.

Nepailsti klausyti G. Ivanausko monologų, nepavargsti į jį žiūrėti, stebėti, kaip jis keičiasi erdvėje. Jis tarytum įlipa ir išlipa iš ekrano, teatro skersiniai jam tampa laiptais, kuriais jis artėja žmogžudystės link. Jis artėja dievybės link ir pragaro link greičiau, nei tai galima padaryti vaizdo įraše. Jam tai nieko nekainuoja. Jis - nežemiškas aktorius, nors mintis kartais nepaleidžia: o jeigu aktorius kada nors pervargs? Kas tada? Kas atsakys už jo gyvybę? Ne pirmą kartą matome šio aktoriaus unikalų fizinį parengimą, tačiau “Nusikaltime ir bausmėje” pirmiausia jis žavi savo vidinės energijos galia.

G. Ivanausko Raskolnikovas labai tiksliai “atsijungia” nuo Viktorijos Kuodytės Sonios. Pirmiausia jis ieško žmogiško ryšio, tikėdamas atgaila kaip atpildu už nusikaltimą. Tačiau bausmės sąvoka skirtinga, todėl ir kelias į ją skirtingas. Kančios dydis neturi ribų. Kančia tampa visa apimanti. Jos negali nuprausti net smarkiausia vandens srovė. Mes regime apsiplovimo aktą, kai kiekvienas žingsnis artėja į anapusybę.

Emocionaliausi šio spektaklio personažai - Jūratės Onaitytės Katerina Ivanovna ir Dainiaus Kazlausko Porfirijus Petrovičius. Šie aktoriai gali žiežirbas scenoje įskelti, numirėlius prikelti. J. Onaitytės šimtą metų neteko tokios regėti. D. Kazlauskas lyg ir panašus į save, tačiau nieko nekartoja iš praeities, išskyrus savo netramdomą energiją. Tikras teatras gimsta tuomet, kai susitinki su šiais aktoriais. Viktoro Šinkariuko Svidrigailovui G. Varnas atseikėjo bene daugiausia po Raskolnikovo. Aktorius neforsavo, bet pademonstravo tokį meistrystės pilotažą, kad sugrąžino į tuos laikus, kada dėl Šinkariuko buvo važiuojama į Kauną. Šis teatras tikrai laimingas, turėdamas tokius aktorius.

REKLAMA

Viktorijos Kuodytės autentiškumas taip pat lieka nepakeičiamas. Šios aktorės visi vaidmenys yra organiški. Balso tembras, kalbėjimo maniera, laužyta plastika, išskirtinis dėmesys partneriui, skvarbus žvilgsnis, žmogiška atgaila, - visa, ko reikia Soniai, visa, ką aktorė atsineša iš kitų spektaklių, iš autentiško asmeninio gyvenimo. (Jos niekad dar neteko matyti komerciniame TV kontekste ar panašiai.)


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų