Viduramžiais, XIII–XIV amžių sandūroje, Vakarų Europoje išplito katalikybei nepaprastai pavojingi judėjimai – erezijos. Katarų, albigiečių ir kitos sektos savo aktyvumu metė iššūkį nusistovėjusiai visuomeninei ir pasaulėžiūrinei tvarkai.
Nepadėjo nė masinės ištisų bendruomenių, net miestų žudynės, pralietos kraujo jūros. Judėjimai, lyg priblėsusios žarijos, vis atgydavo tose pačiose vietovėse, kur visu žiaurumu pralėkdavo ugninis inkvizicijos kalavijas. Tačiau tuometiniai inkvizitoriai savo įžvalgomis nenusileido šiuolaikiniams moderniųjų visuomenės procesų analitikams. Didysis inkvizitorius Bernardas Gui, Umberto Eco romano "Rožės vardas" vieno iš personažų prototipas ir garsiojo vadovėlio "Inkvizicijos knyga" autorius, įdėmiai išanalizavo eretikų bendruomenių gyvybingumo priežastis. Jis pirmasis atskleidė blogio ir paklydimų propagavimo bei plitimo tinklinį mechanizmą. Atskiros eretikų bendruomenės dėl tuometinės komunikacijos ypatybių nebuvo tarpusavy glaudžiai susijusios. Didžioji įtikėjusiųjų masė buvo pasyvi ir suaktyvėdavo tik nepaprastai mobilių charizmatinių lyderių dėka. Didysis inkvizitorius priėjo išvadą, kad svarbu ne inkvizicinio proceso kiekybė, bet kokybė. Jis suvokė ir pagrindė visuomeninės komunikacijos ryšių reikšmę. Svarbiausia – nustatyti ir sunaikinti judėjimų aktyvistus ir lyderius. Nemenka "Inkvizicijos knygos" dalis skirta įvairioms vindikacijos ir tardymo procedūroms, metodiniams nurodymams, kaip identifikuoti eretiškojo užkrato nešiotojus. Didysis inkvizitorius nustatė ir didžiausios rizikos piliečių kategorijas; tai – turintys galimybę keliauti ir komunikuoti: pirkliai, daraktoriai ir kt. Tuometinio Europos VSD direktoriaus analizė leido sukurti visuomeninio pasipriešinimo erezijai mechanizmus, padėjo pagrindus šiuolaikinio baudžiamojo proceso ir įkalinimo teorijai ir praktikai. Taigi Bernardas Gui laikytinas tinklinės analizės pradininku.
Visuomeninių ryšių tinklo teorija galima paaiškinti daugelį gamtos ir žmonių visuomenės reiškinių. Tiek bendruomenėje gyvenančių gyvūnų (skruzdėlių, termitų, beždžionių) elgseną, tiek genetikos, sociologijos ar ekonomikos mokslo dėsnius. Žmonijos gyvenime šie ryšiai vaidina neįkainojamą vaidmenį, jie susieja žmones verslo, religinių įsitikinimų, kultūros ar kalbos interesais. Jie leidžia paaiškinti ir daugelį valdžios mechanizmo reiškinių. Kad realizuotų savo valdžią, t. y. viršenybę prieš kitus, subjektas turi maksimaliai išnaudoti savo visuomeninius ryšius, viešuosius ir asmeninius kontaktus. Valdžia yra pozicijos, kurią valdantysis subjektas užima ryšių tinkle, atspindys. Į šį tinklą įtraukiami politikos, pinigų, jėgos ar kultūros sričių žmonės. Įsitvirtinimą tinkle užtikrina tiek tiesioginių ar netiesioginių ryšių kiekis, tiek kokybė (kai geri pažįstami užtikrina kontaktą su reikalingais žmonėmis). Pats įsitvirtinimas tinklo viršūnėje nieko nereiškia, būtini dar du komponentai: autoritetas (t. y. galimybė tiesiogiai veikti reikalingus priimti sprendimus viešojoje erdvėje) ir disponavimas pačiu paslaptingiausiu komponentu valdžios alchemijos formulėje – visuomenine struktūrine skyle arba spraga. Pasak knygos "Structural Holes" autoriaus Ronaldo S. Burto, šios "skylės yra nematomi ryšiai, kurie tampa pastebimi tik juos sutraukius". Trumpai tariant, visuomeninės skylės yra ryšiai, kuriuose pagrindinį vaidmenį vaidina tretieji asmenys, esantys šešėlyje, nefigūruojantys jokiose viešosios hierarchijos struktūrose, tačiau užtikrinantys ryšius tarp skirtingų konkretų rezultatą pasiekti suinteresuotų grupių (pvz., valdžios ir verslo ar šešėlinių struktūrų). Tai paprastai laisvųjų profesijų atstovai, intelektualai, besisukiojantys aplink viešai matomą politikos ar verslo elitą: visuomenės veikėjai, mokslininkai, kultūrininkai, žurnalistai (galų gale stomatologės). Valdžios atstovas negali tiesiogiai bendrauti su šešėlinio pasaulio atstovu, galų gale jis jo nepažįsta ir net nėra matęs. Kažkas turi užpildyti spragą tarp viešųjų valdžios asmenų ir šešėlinių struktūrų, siekiančių konkrečiomis užduotimis taip realizuoti savo realią įtaką ir valdžią. Tai labai gerai matyti prezidentinio skandalo metu. Norint išspręsti vieną ar kitą problemą (išreikalauti akcijas, suteikti pilietybę, t. y. galimybę laisvai keliauti po pusę pasaulio, pašalinti nepatogų komisarą, praleisti vyrukus per sieną ir t. t.) tarpininko vaidmenį puikiai atlieka viešai nepastebimas (neturintis valdiškos tarnybos ir, kaip jam atrodo, nesąs specialiųjų tarnybų taikiklyje) šešėlinis asmuo (R. Smailytė, A. Drakšas).
Valdžia yra matomų ir nematomų komunikacijos procesų rezultatas. Tvirtos demokratijos ir žemo korupcijos lygio šalyse reali valdžia paprastai sutampa su šią valdžią realizuojančiomis institucijomis. Ten aišku, kad premjeras, ministras ar departamento direktorius dirba pagal jam suteiktą kompetenciją, t. y. yra ne tik nominalus, bet ir realus valdytojas, jo pozicija sudėtingame visuomeninių ryšių tinkle yra dominuojanti de facto ir de jure. Tačiau įdėmiai pažvelgus į kitas šalis matyti, kad oficialioji valdžia kaitaliojama kaip kojinės, o realus valdžios centras visą laiką yra kažkur šalia, nematomas. Tokioje sistemoje minėtos struktūrinės skylės vaidina lemiamą vaidmenį. Tuomet koks karo veteranas majoras ir rėmėjas tvarkosi tai, kas jam reikalinga, o rinkimų patrankų mėsa maitinama šūkiais "Tvarka bus", "Apginti demokratiją" ir pan.
Tiesioginiai demokratiniai rinkimai visuomet suteikia galimybę sutraukyti susidariusį nematomą ryšių tinklą. Dėl to į politiką turi galimybę ateiti nauji žaidėjai. Jiems pakanka deklaruoti savo atvirumą ir skaidrumą, sutikti su tam tikromis viešojo politinio elgesio taisyklėmis. Suprantama, kiekvienas politikas atsineša savą ryšių tinklą, tačiau naudodamasis juo gali susidurti su sunkumais (trūksta kadencijos laiko, sunku pajudinti karjeros pareigūnus, aukštas visuomenės skaidrumo lygis, žiniasklaidos ar specialiųjų tarnybų dėmesys ir t. t.). Gali atsitikti ir taip, kad bus išrinktas asmuo, nesugebėjęs susikurti savojo tinklo ar nefigūruojantis kituose reikšminguose tinkluose. Galbūt jis iš principo atmeta tokius valdžios siekimo metodus, o valdžią pasiekė tik dėl savo kompetencijos, žinių, intelekto, kūrybos, politinio ir visuomeninio aktyvumo. Tačiau Lietuvoje toks dažnai atrodo lyg nukritęs iš Mėnulio. Toks žmogus "neelitą" erzina ir pykdo. Tiesiog neįmanoma klausytis jo išvedžiojimų. Niekas nepatikės, kad jis kalba ir veikia vadovaudamasis savo idealizmu ir įsitikinimais.
Žaidėjas, sumanęs įsitraukti į tinklą, turi apsispręsti, ar investuoti į kompetenciją, ar į ryšius ir pažintis. Kaip kad verslininkas turi apsispręsti, ar investuoti į modernias technologijas ir kvalifikuotą personalą, ar į kyšius ir korupcinius ryšius, t. y. pažintis. Arba politikas – ar investuoti į žinias, užsienio kalbas, ar į pažintis ir ištikimybę. Realiame gyvenime, suprantama, investuojama abiem kryptimis, tačiau nelygu kokioje valstybėje ir kokiomis proporcijomis. Civilizuotame, atvirame krašte verta investuoti į kompetenciją, korumpuotame krašte ji nevaidina svarbaus vaidmens – viską lemia ryšiai. Korupcijos persunktas valdžios tinklas turi savybę izoliuotis, užsidaryti. Iš tikro, jei kokia grupė kartą investavo į tinklo kūrimą, kodėl ji turėtų dalytis su kitais nepašvęstaisiais? Dėl to daroma viskas, kad į sistemą nebūtų įleisti nauji žaidėjai, vieniems kuriami protekcionistiniai, kitiems – diskriminaciniai įstatymai ir taisyklės. Jei žaidėjų elitui kas nors nepatinka, jie galės konkrečiam asmeniui ar įmonei taikyti represijas, panaudoti legaliosios valdžios priemones – užsiundyti policines ar mokesčių struktūras. Ten, kur valdžia kyla iš uždarų korupcinių struktūrų, valstybė tarnauja pašvęstiesiems. Atvirose ir demokratinėse visuomenėse valdžia tarnauja visiems.
Žinoma, pagunda užsidaryti tinkle ir iš po stalo spręsti reikalus kyla kiekvienoje šalyje. Nuo viešųjų ir privačių interesų painiojimo kenčia ne viena tradiciškai demokratinė valstybė. Todėl dažnai ne viešieji valdžios nutarimai, potvarkiai ar dekretai reguliuoja visuomenės gyvenimą, o privatūs ryšiai, kur reikalai tvarkomi tokiais imperatyvais, kaip: "politinis lavonas", "šikau ir tapšnojau", "imtis neordinarinių priemonių", "uždusinsim... bučiniais, bučiniais". Keista, nejaugi nėra žmonių, kurių elgsena privačiame gyvenime nė kiek nesiskiria nuo laikysenos viešumoje? Kur jie būtų tokie pat korektiški, mandagūs, nevulgarūs, pasitempę?.. Demokratija suteikė galimybę chamams ir nepraustaburniams iškopti į valdžią, vaidinti paprastą vaikiną iš "neelito", skaldyti vulgarius anekdotus kultūrnamių salėse ar versti dalyti tualetinį popierių. Galima tik įsivaizduoti UAB "Prezidentūra" pašvęstųjų ir ištikimųjų "bachūrų" nuostabą įžengus į prabangius rūmus Daukanto aikštėje. Dieve, šitokia galia: zvimbt – 136 km per valandą per gyvenvietę, zvimbt komisarui – ten būtų gerai papurtyti vienos įmonės savininką, zvimbt Junokui – duomenys apie bet kurį asmenį, atsistot Prezidentūros fojė karmazininiame fone ir postringaut "bele ką" – apie ūgiu neapdovanotą UR ministrą ar istorinius vizitus NVS pakampiuose.
Dabar pasižiūrėkime į pačias komunikacinio tinklo ypatybes. Tinklai yra įvairūs, tačiau jų pagrindinė savybė – jie grindžiami žmonių ryšiais. Žmogus yra bendraujanti būtybė. Visas jo gyvenimas susijęs su bendravimu ir iš to susiklosčiusiais ryšiais – pažintimis, draugyste, giminyste, meile, darbo santykiais, visuomenine veikla, pomėgiais ir t. t. Kol visa tai yra privataus gyvenimo srityje – labai miela ir vertinga. Viešųjų interesų srityje tai gali sukelti tam tikrų problemų. Funkcionierius paprasčiausiai gali supainioti viešuosius ir privačius interesus. Ši problema yra didžiausias galvos skausmas visose demokratinėse valstybėse. Ir nieko čia nepadarysi. Kiekvienas žmogus veikia tam tikruose tinkluose. O tinklai būna labai įvairūs, pavyzdžiui:
– kraujo tinklai: šeimos, giminės, žodžiu – "pusbroliai ir svainiai";– pomėgių tinklai: medžiotojai, žvejai, bitininkai, choristai, filatelininkai, sodininkai ir t. t.;– kvazimasonų tinklai: klubai "Rotary", "Lions"ir pan.;– sovietinės ir apskritai priesaikos struktūros: KGB, VDV (Vozdušno desantnyje voiska), LKP, DOSAAF, milicininkai, lakūnai, sraigtasparninkai ir balionininkai, esesininkai, įvairių karų veteranai;– dėl veiklos demonopolizavimo nykstančios sovietinių laikų profesinės grupės (veteranai): statybininkai, architektai, melioratoriai, KPI auklėtiniai ir pan.;– nepajudinamos uždaros profesinės grupės: notarai, advokatai;– šešėlinės grupės: tulpiniai, daškiniai ir kt;– mitologinės grupės: žydai, masonai, amerikonai, kaukaziečiai ir pan.;– kitos specifinės grupės: homoseksualistai, pedofilai ir pan.
Pažinojau vieną žmogų. Dirbo valstybės viešojoje struktūroje. Žmogus buvo įgaliotas spręsti su jo funkcijomis susijusias problemas. Pavyzdžiui, reikia nunešti dokumentus funkcionieriui X ir pasiekti tam tikrą darbo rezultatą – gauti leidimą, suderinti, įregistruoti teises ir panašiai. Atrodo, paprasta: susirenki kas reikia, susitari dėl susitikimo, paduodi popierius, jei reikia – išaiškini problemą, pasiginčiji dėl interpretacijos ar kokių neatitikimų, sulauki rezultato, pasiimi, ir sutvarkyta. Tačiau tam kolegai viskas atrodė kitaip. O siaube, argi įmanoma ką nors sutvarkyti tiesiogiai? Jis visą gyvenimą kūrė komunikacinį tinklą: medžiojo, žvejojo, grybavo, kombinavo, giminiavosi. Nejau šioje nepriklausomoje Lietuvoje įmanoma sutvarkyti viešąjį reikalą, nepavertus jo privačiu? Bet jis asmeniškai nepažįsta funkcionieriaus X. Ar pakaks tiesiog kompetencijos, jei nėra asmeninio tinklo ryšio? Neįmanoma... Tuomet karštligiškai perkratomas personalinis tinklas, lipdoma priėjimo prie X grandinė. Ji būna ilgesnė, trumpesnė – nelygu X statusas ir tinklo išplėtojimo lygis. Skambinama medžioklės draugui Y. Y pažada pasikalbėti su Z, kuris gali būti tiesioginis X viršininkas, o gal svainis, užkietėjęs buriuotojas, numizmatas ar šunų mylėtojas. Galbūt grandinė tęsis iki alfos, betos ir omegos, tačiau viešojo administravimo klausimas sprendimą priimančiam X bus pateiktas kaip privatus, o tai jau šventas reikalas. Galbūt tai tęsis trigubai ilgiau nei sprendžiant klausimą atviroje viešojoje erdvėje, bus iškepta kilogramai šašlykų, sugauta šimtai žuvų ir nušauta dešimtys šernų, parūpinta samanės, iškūrenta pirčių, prisukta medaus ir t. t Tačiau klausimas bus sėkmingai išspręstas. Na, ir kaip čia nebus dviejų Lietuvų, jei viena administruojama viešai, o kita iš po stalo? O asmens ir valstybės institucijų santykiuose? Kadaise reikėjo išsisukti iš okupacinės kariuomenės, gauti dešros, išvažiuoti į užsienio komandiruotę, patekti į nomenklatūrą. Dabar – efektyviai dalyvauti Lietuvos valdiško turto dalybose, persikelti žemę iš dykviečių į paežeres ar pajūrį, laimėti tarnybos, rangos ar privatizavimo konkursą, įteisinti nelegalią statybą, iškirsti vitriną senamiestyje, prisijaukinti personalinį teisėją, notarą, muitininką, pasienietį, žemėtvarkos skyriaus vadovą ir t. t. Jau minėtas žmogus supranta – šiaip sau niekas nekalbės ir nepagelbės jam sutvarkyti vieną ar kitą asmeninį ar viešąjį reikalą. Jis yra toks pat tinklo žaidėjas. Nežinia kada paskambins Y ir paprašys padėti alfai, betai ar omegai taip pat ką nors sutvarkyti – pagal kompetenciją ir pažinčių sritį: rasti patikimus buto remonto meistrus, nusipirkti automobilio techninę apžiūrą, galbūt prireiks jo viešosios profesinės veiklos dalykų...
Problema nėra ta, kad tokie tinklai egzistuoja. Tai neišvengiama. Rasime aibes kompetentingų profesionalų suregztų komunikacinių tinklų verslo, kultūrinės ar visuomeninės veiklos struktūrose. Tokie tinklai vaidina konstruktyvų vaidmenį visuomenėje: kuria materialias ir dvasines vertybes, skatina mokslo laimėjimus ar valstybės politinės sistemos brandą. Problema glūdi asmeninio tinklo ir viešosios valdžios santykyje. Sovietmečiu Lietuvoje buvusi alternatyvi kontrvaldžia net gali būti vertinama kaip rezistencija, girdi, jei ne slaptas pasipriešinimas ar Kremliaus direktyvų sabotažas, dešros ir ryšiai Maskvos koridoriuose, neturėtume Trakų pilies, vieno kito filmo ar krepšinio čempionų. Tačiau ar niekas nepasikeitė per 14 metų? Valstybė, tiksliau – jos valdžia, užuot garantavusi tinklo atvirumą, ir toliau gyvena užsisklendusi uždarame asmeniniame tinkle. O nematomu eterio tinklo voratinkliu ir toliau driekiasi į Maskvą bučiniai... bučiniai...
“Šiaurės Atėnai” (www.culture.lt/satenai/)
