Motinos už grotų
Aurelija JARUŠEVIČIŪTĖ
Panevėžio pataisos namai - vieninteliai Lietuvoje, kur bausmę atlieka tik moterys (tiesa, Lukiškėse jau kali pirmoji moteris - Alma Bružaitė, nuteista iki gyvos galvos už dviejų vaikų nužudymą). Šiuo metu jų yra 237, 4 - nepilnametės. Nuteistosioms paskirtų bausmių vidurkis - 3 metai ir 7 mėnesiai, o iš tiesų atliekamų bausmių - 2 metai. 70 moterų nuteistos už žmogžudystes. Nuo jų neatsilieka tos, kurios padarė nusikalstamas veikas, susijusias su narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis - 62, o dar 50 moterų bausmę atlieka už vagystes.
1994 metais Panevėžio pataisos namuose buvo įkurtas Vaiko ir motinos skyrius. Jame apgyvendinamos nuteistosios su kūdikiais, kurie joms gimė esant tardymo izoliatoriuje ar pataisos namuose. Prieš penketą metų tvarka šiek tiek pasikeitė - dabar nuteistosios gali atsivežti ir globoti savo vaikus, gimusius iki nuteisimo.
Vaikai čia auga iki 3 metų. Po to motina gali pasirinkti - ar vaikutį atiduoti į miesto kūdikių namus, ar savo artimiesiems. Kaip informavo pataisos namų Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininkė Regina Stonkuvienė, jei moterims iki laisvės lieka keli mėnesiai, vaikas paliekamas kartu su motina. Šiuo metu Vaiko ir motinos skyriuje - 10 kūdikių. Jauniausiam - tik 10 dienų.
Motinos dienos proga šiame skyriuje buvo surengtas rašinių konkursas. Šiam konkursui darbus pristatė 10 moterų. Savo parodą "Motinystė" eksponavo ir fotomenininkas Romas Čekanavičius. Beje, ši paroda prieš Tėvo dieną keliaus į Pravieniškes, kur kali vyrai. Romo Čekanavičiaus planuose - fotografijų ciklas iš moterų kalėjimo.
Ištraukos iš rašinių...
Mano mylimas sūnau!
Tiek ilgai lauktas, išsvajotas atėjai į šį pasaulį, suteikdamas mano gyvenimui prasmę, dovanodamas mano sielai ramybę.
Tau tik dveji, o aš jau noriu Tavęs atsiprašyti. Naktimis, žvelgdama į Tavo angeliško grožio veidelį, prašau atleidimo.
Atleisk už tai, kad dėl mano kaltės Tau teko pajusti valdiškos lovelės šaltį. Atleisk už ašarėles, kurios nudžiūvo ant Tavo skruostelių, taip ir likusios nenušluostytos mano rankų.
Atleisk už rytus, kai nubudęs pamatydavai, jog į Tave žvelgia ne mylinčios mamos akys, o svetimos tetos. Už vakarus, kai į pasakų karalystę Tave palydėdavo ne mano dainuojamos lopšinės, o spengianti tyla ir bauginanti tamsa.
Už tas laukimo valandas, kai išgirsdavai prasiveriant duris ir tikėdavaisi išvysti tą, kuri paims Tave ant rankų, priglaus stipriai prie širdies ir kartos ilgai - "Myliu, myliu, myliu..."
Atleisk už tai, kad pavogiau dalį Tavo nerūpestingos vaikystės, už tai, kad nuo kitų Tave be galo mylinčių žmonių atitvėriau aukšta, vielomis apraizgyta siena.
Dabar prašau atleisti, o kai užaugsi - supraski ir neteisk.
Tave beprotiškai mylinti Tavo mamytė. (I. K.)
--
Motinystė - nuostabiausias dalykas, kurį Dievas davė moterims. Galimybė duoti gyvybę. Ar gali būti kas nuostabiau?
Ši paroda man sukėlė daug jausmų, šiltų prisiminimų, kuriais nutariau pasidalinti.
Vaikelis - gležnutis kūdikėlis, jam motina reikalinga lyg oras. Tik ji gali suteikti šilumą, būdingą motinai. Mylėti ir paguosti, suprasti ir patarti.
Reikalinga buvau močiutei, kuri mane užaugino, ir tetai.
Man labai gaila ir gėda, kad aš jas apvyliau, nepatenkinau kai kurių jų lūkesčių.
Kadangi suprantu, ką reiškia žinoti, kai esi nelaukiama ir nemylima, niekada ir niekam to nelinkėčiau.
Dabar pati turiu sūnų. Noriu duoti jam viską, ko pati neturėjau. Svarbiausia - meilę, šilumą, supratimą.
Vertinkime tą, ką mums davė Dievas, ir nekaltinkime likimo dėl nenusisekusio savo gyvenimo. Gyvenkime taip, kad nereikėtų sakyti: "Atleisk..."
-- Tu mano viltis nevilty, Tu mano šviesa labirinte. Tu mano meilė širdy - Nenustosiu tavęs aš branginti.
Tu mano viltis kančioje, Tu gėrio dalelė ten likus. Žvaigždelė esi naktyje, Kai aplink pilnaties nebelikę.
Tu mano pasaulis šviesus, Ir visa, kas miela man likę. Tu klystkeliuos kelias tiesus, Kai esu aš kely pasiklydus. (S. Š.)
--
Aš niekada neturėjau vaiko ir galbūt niekada jo neturėsiu. Gal ir keistai pradėjau šį laišką, bet šiuo sakiniu pasakiau visą jo esmę. Kai kam gal jis atrodys banalus, bet man šis sakinys išreiškia mano gyvenimo tragediją.
Kai sesė laukėsi antrojo sūnaus, prisiekiau sau, kad padėsiu jai auginti jį taip, lyg jis būtų mano pačios.
Tada nesitikėjau, kad šią priesaiką išpildyti sutrukdys kalėjimo sienos, ilgi įkalinimo metai.
Dar ir dabar negaliu apsiprasti su mintimi, kad ir ši mano svajonė mirė.
Kiekvienais metais bent po mėnesį mano mylimas sūnėnas praleidžia ligos patale. Viso to nebūtų, jei aš galėčiau jį prižiūrėti namie. Dabar aš turėčiau daug laiko, nes esu pensininkė, bet dar pakankamai stipri. Deja, dabar aš galiu tik melstis už jų gerovę ir sveikatą. Bet maldos žodžius dažnai užgožia širdies rauda... (A. A.)
-- Mano brangiausi žmogučiai!
Tau, mano vyriausia dukra, tikriausiai niekada nesugebėsiu atsilyginti už atimtą vaikystę, bet prašau tik vieno: nekartok mano klaidų ir savo vaikeliui atiduok tai, ko nesugebėjau duoti tau aš.
Tavęs, mano Skruzdėlyne, paprašysiu atleisti už tai, kad nesu šalia, kai į tavo gyvenimo duris beldžiasi paauglystė, kad nesu tau tokia artima draugė <...>.
Tu, sūnau, gavai tikriausiai didžiausią dalį mano meilės, bet nuoskaudų už tenka ir tavo širdutei. Atleisk...
Nerodžiau jums pavyzdžio tinkamu elgesiu, bet atidaviau visą savo meilę.
O tavęs, mano mažasis sūnau, prašau tik vieno. Atleisk už tai, kad tu dabar esi čia. Pažadu tau, jog atiduosiu visas jėgas, kad tu būtum laimingas. (L. M.)
--
Mano mylima ir brangi mergyte!
Tu buvai labai lauktas netyčiukas. Kuris pirmiausia mane nudžiugino ir tik paskui nuliūdino. Nuliūdino tik todėl, kad tu gimsi ir augsi kalėjime. Bet kur tu bebūtum, svarbiausia - su manim.
Kai paėmiau tave ant rankų - mergytę, mažytę - atrodė, kad širdis iš meilės plyš. Kai tik pamačiau tavo dideles mėlynas akutes, panašias į du Deimančiukus, sugalvojau tau vardą Deimantė. Šis vardas tau labai tinka, nes tu esi tikras ir neįkainojamas mano deimantukas.
Netgi tada, kai man būna liūdna ir sunku, atrodo, norisi rėkti ar verkti, bet negaliu, nes tu šypsaisi - ir ne tik lūpomis, bet ir akimis. Ir negaliu aš nei verkti, nei liūdėti.
Prieš porą savaičių su tavimi pirmą kartą važiavome pas tavo tėvelį į pasimatymą. Tada jis pirmą kartą tave pamatė. Ir gražesnės mergaitės už tave jis nėra matęs, tu jam kaip pasakėlė.
Tu esi vienintelis ir nepakartojamas stebuklas. Stengiuosi ir stengsiuosi tik dėl tavęs, kad tavo šypsenėlė niekada neišnyktų iš tavo veidelio ir kad visada šypsotųsi, o ne verktų akutės. Žinau, kad tu niekada nekartosi mano klaidų, nes nuo jų aš tave tikrai apsaugosiu. Neteks tau patirti tai, ką patyriau aš. (J. B.)
--
Sveikas, mano mažiuk!
Sutemo... Tik per langą šviečia pilnatis. Tenai, iš didžio laisvės aukščio, Ji žvelgia tiesiai į akis, Tarytum Tu iš skrydžio paukščio.
Su pilnatim mintim kalbuosi, Galbūt ir girdi ji mane. Prašau, prašau, kad nors sapnuose Namo parneštų pas Tave.
Jau akys merkias...Aš skubu Į miego karalystę, į namus. Nes tik tenai laisva esu, Tenai - mana širdis ir Tu.
Tada būnu tokia laiminga! Mes žaidžiam, dūkstame kartu, Tave myluoju ir bučiuoju Ir viskas sukasi ratu...
Štai aušta rytas Ir baigėsi kelionė erdvėje. Pro langą skverbias jau ne mėnesiena, O naują žadanti - kita diena...
Mano sūnelis! Ko dar galėjau prašyti iš gyvenimo?
Turėjau su Tavimi išsiskirti, nors plyšo iš skausmo širdis. Visą likusį gyvenimą prisiminsiu tą dieną. Tavo akytes, pilnas ašarų, savąsias - irgi, o kas darėsi širdyje!.. Nuo tos dienos praėjo daugiau nei pora metų, bet ji man vis iškyla prieš akis.
Laiko atsukti negaliu, nors labai to norėčiau. Ištaisyti klaidą, kurią padariau, pamiršdama, kad turiu Tave.
Nėra tokių žodžių, kurie užpildytų tuštumą, skausmą, kuriuos palikau Tavo mažutėje širdelėje.
Gyvenimo švieselė, Žvaigždutė danguje. Myliu Tave pasauly Tik vieną meile šia.
Tu mano pumpurėlis, Lašelis ant žolės. Mažutis angelėlis Nuolat Tave lydės.
Būk gerutis. Daug bučinukų, laiminu Tave. Mamytė (L. V.)
-- Sveiki, mano brangieji vaikučiai!
Tikiuosi, Jūs perskaitysite mano rašytą laiškutį po daug daug metų. Pirmiausia noriu Jūsų atsiprašyti už tai, kad Jus palikau per savo padarytas klaidas.
Visi Jūs esate skirtingi bei ypatingi. Kiekvieną iš Jūsų aš labai myliu, branginu, kiekvieną dieną, kiekvieną naktį prieš miegą žiūriu į Jūsų nuotraukas. Atsimenu savo bemieges naktis dėl Jūsų. Kiekvieno Jūsų šypsenas ir ašaras. Jus turėdama supratau, ką reiškia liūdesys ir džiaugsmas. Man įdomu, ką Jūs galvojate, ką sapnuojate. Tai, kas susiję su Jumis, man yra įdomiausia. Apie Jus galėčiau kalbėti, rašyti be perstojo. (K. N.)
