Nelinkusios rodyti ašarų
Irena ZUBRICKIENĖ
Gudelių kaimo (Marijampolės sav.) moterys, po savo sutuoktinių mirties likusios vienos, liūdesį ir atsiradusią tuštumą bando kompensuoti susibūrusios draugėn. Nors šis seniūnijos centras nedidelis, niekur neįregistruotas "našlių klubas" vienija jau per 10 įvairaus amžiaus našlių.
- Laukti, kad kas užjaus ar palinksmins, būtų nepadoru kitų žmonių atžvilgiu, o bendrauti labai norisi, todėl ir laikomės viena kitos, - sakė Gudelių našlės. - Mums smagu dar ir dėl to, kad visos esame panašaus amžiaus, turbūt vienodas gyvenimo patirties - paprastos kaimo moterėlės.
Marytę Šolienę (74 m.) našlės dalia užklupo prieš 11 metų. Moteris guodėsi, kad juodos gedulo skarelės beveik negalinti nusirišti, nes laidotuvės - kone "kaip pagal grafiką": po vyro mirė vienas brolis, paskui kitas. Pamaldi moteris neieško kaltųjų ir nekeikia likimo, nes gyvenimas ją išmokė vienos tiesos - esą viskas Dievo valioje. Moteris turi vaikų ir anūkų, kurių dėmesio jai nestinga, tačiau savaitgalius ji mieliau leidžia su likimo draugėmis. Našlės susitinka bažnyčioje, kurią nuolat prižiūri. Jos gėlėmis puošia altorių, tvarko šventorių, artėjant kokioms nors šventėms, pina vainikus. Be to, Marytė randa laiko ir, anot jos, labdaros veiklai - savanoriškai rūpinasi neįgaliu kaimynu. Moters žodžiais, skleidžiant gėrį, šviesiau gyventi.
Gudeliškė Birutė Paužienė (79 m.) - našlė jau beveik 30 metų. Moteris džiaugiasi, kad sveikata leidžia ne tik krutėti po kambarius, bet ir prisižiūrėti turimą ūkį. Pritarusi, jog ūkyje trūksta vyriškos rankos, Birutė buvo kategoriška: našlei niekada nerūpėjo dairytis į naujus vyrus, nes esą sutuoktinis turi būti tik vienas, kaip ir tik vienas gyvenimas, skirtas žmogui.
- Pastebėjau, kad jėgų neturiu tik tada, kai leidžiu sau gailėtis savęs, - savo kasdienybės filosofija dalinosi Birutė. - O kuo daugiau dirbu, tuo daugiau ir jėgų turiu! Dabar jaunimas išdrabsto save ne darbui, o vis naujų meilių paieškoms ir nerūpestingai kasdienybei, todėl tiek daug nesėkmių jį puola. Nebranginama santarvė, šeimos išsidrasko lengva ranka, neatsakingai žiūri į vaikus, - piktokai dėstė našlė.
Beveik 20 metų našlaujanti Danutė Šeškevičienė (74 m.) savo vienatvės nevadina našta. Moteris neslėpė, kad jos šeimyninis gyvenimas nebuvo rožėmis klotas. Galbūt todėl, mažai tikėdamasi geresnio, tapusi našle, irgi nesidairė kito vyro. Danutė sakė savo kailiu patyrusi, kad laikas - geriausias sielos žaizdų gydytojas, užmarštin nunešantis ir skausmą, ir kančią. O ir vienatvė - ne vien juodulys kasdienybėje: esą kartais taip norisi pabūti vienai su savo mintimis...
Panašių norų kartais turinti našlė Petrutė Mašalaitienė (62 m.) juos įvykdo tvarkydama namų aplinką, kuri žavi praeivių akis - tuomet ir pabūna su savo mintimis. Moters gyvenimo variklis - jos giedra nuotaika, nuo kurios, pačios žodžiais, ir kiti giedresni tampa.
Savomis kasdienybės taisyklėmis besivadovaujančios moterys, suvienytos našlystės dalios, laukia, kada susitiks viena su kita, kada galės ilgiau pabendrauti, pasipasakoti. Minėdamos kokią nors rimtesnę progą našlės ir prie pačių vaišėmis nukrauto stalo susirenka, ir simbolišką taurę už sėkmę bei sveikatą pakelia. Tuomet ir daina dar labiau suvienija našles, prisiminusias jaunystės muzikos madas, ir bendras šokio ratelis.
- Mes neverkiam nei dėl savo našlystės, nei dėl mažų pensijų - juk reikia gyventi taip, kaip turim, - sakė našlės. - Kai susiburiame draugėn su savais mažais džiaugsmais, susikuriame didelį džiaugsmą, kuris mus visas šildo.
Laimos GRIGAITYTĖS nuotr.:
- Gudelių kaimo našlės atradusios kuo džiaugtis - bendrauti ir rūpintis vienai kita
