Gyvenimas laukiant avarijų
Irena ZUBRICKIENĖ
Dūžtantys automobiliai, kruvinos arba mirtinai sužalotos avarijų aukos, sužeistųjų aimanos - dažniau už lango, nei iš televizijos ekrano. Tokios šiurpios nuotaikos Kuizinų šeimai - kone kasdienybė Žmonės daugiau nei 10 metų gyvena Mokolų kaime (Marijampolės sav.), prie pat Suvalkų - Marijampolės - Kauno automagistralės ir šalutinio Marijampolės - Šunskų kelio sankryžos. Šią vietą eismo priežiūros pareigūnai neabejodami vadina "juodąja dėme". Tai reiškia, kad kelio atkarpa žymėte nužymėta tragiškomis avarijomis ir aplaistyta gedulo ašaromis.
Anot Vilmos Kuizinienės, jos šeimos gyvenamoji vieta būtų labai patogi: ne užkampis ir ne užterštas miesto kvartalas, arti daržai, čia pat ganyklos, o ir Marijampolė, kaip sakoma, ranka pasiekiama - vos už poros kilometrų. Deja, kartu su visais patogumais tenka priimti ir nesiliaujantį magistrale intensyviai riedančių automobilių gausmą. Prie šio triukšmo, anot Vilmos, priprasti neįmanoma, o tamsiais vakarais vis persekioja mintis, jog tiesiai į svetainę, kurios langai žiūri automagistralės pusėn, tuoj tuoj įlėks didžiulė ir labai jau sparčiai genama krovininė mašina.
- Bandome susitaikyti ir su tuo, kad neretai tenka būti skaudžių įvykių liudininkais, - pasakojo Vilma. - Atmintin vis sugrįžta matyti vaizdai, kai, būnant kieme, nuo kelio į pievą skriete atskrieja automobilis ir verčiasi tiesiog akyse... Kai kas nors sankryžoje atsitinka, ar dieną, ar naktį iškart lekiame į įvykio vietą, skambiname į greitąją ir policiją, o patys kiek galėdami padedame avariją patyrusiems žmonėms. Ne kartą man pačiai teko kelti iš sumaitotų mašinų sužalotus žmones, šluostyti kraują, valyti žaizdas, raminti ir guosti.
Vilma - ne medikė, tačiau baimės padėti išsigandusiems, sutrikusiems ir traumuotiems žmonėms nejaučia, nes esą lemtingais momentais, kai reikalinga skubi pagalba, tokios mintys net į galvą nešauna, o kojos veda pačios, rankos kruta - taip pat.
Avarijomis pagarsėjusioje vietoje gyvenantys Kuizinai sakė turbūt jau pragyvenę šiurpiausius laikus, kai augo du jų vaikai, kuriuos reikėdavo kiekvieną akimirką sergėti, kad nenuklystų prie pat sankryžos. Mažylių kasdienybė būdavo apribojama namų kiemu. Vaikams pradėjus lankyti mokyklą, ilgai tekdavo juos lydėti ir pasitikti.
"Juodosios dėmės" trauką šiurpiojoje sankryžoje jau pajutusi ir pati Vilma Kuizinienė. Prieš kurį laiką ji, vairuodama lengvąjį automobilį namų link, savo kelyje nematė kliūčių, tad leidosi per sankryžą. Staiga esą nežinia iš kur atsiradusi "fūra" smogė į Vilmos mašinos galą. Eismo įvykis apsiėjo be kraujo ir be didelių nuostolių, tačiau moteris iki šiol negali suvokti, kaip galėjo nepastebėti artėjančio didžiulio krovininio automobilio - tarsi tai būtų buvęs "juodosios dėmės" miražas.
Apie būsimą eismo nelaimę geriausiai praneša Kuizinų šuo Mikis. Anot Vilmos, jeigu per mėnulio pilnatį Mikis kaukia, šeima žino: apie save vėl primins "juodoji dėmė".
- Keista, tačiau šuo kaukia atsisukęs į sankryžos pusę, kurioje, žiūrėk, greit ir įvyksta tarsi jo išpranašauta avarija, - stebėdamasi šypsojosi Vilma.
Moteris teigė nesuvokianti, kodėl sankryža, kurioje geras matomumas, tikrai pakanka vietos kelių juostų eismui ir yra įspėjantys bei greitį sumažinti nurodantys kelio ženklai, traukte traukia nelaimes. Esą apie tai telieka pasvarstyti. Bet senieji vietos gyventojai, Vilmos žodžiais, aiškina, jog minėta sankryža ir kelias yra būtent toje vietoje, kur kadaise buvusios žydų kapinės.
- Gal vėlės keršija, kad trikdoma jų ramybė, kad nebegerbiami seniai amžinojo poilsio atgulę kaulai? - vėl šypsodamasi retoriškai klausė "juodosios dėmės" kaimynystėje gyvenanti V. Kuizinienė.
Laimos GRIGAITYTĖS nuotr.:
- Vilma Kuizinienė sakė nesuvokianti kelio "juodosios dėmės" traukos priežasčių
- Šioje sankryžoje gedulo gėlės žydėtų kaip gausiame gėlyne, jeigu jomis būtų įamžinta kiekviena žūtis
(nuotraukos jau turėjo būti atsiųstos kiek anksčiau nei tekstas)
