Irena ZUBRICKIENĖ
Marijampolės apylinkės prokuratūros pareigūnai pagaliau padėjo tašką ne vieną Suvalkijos sostinės teisėsaugininką išgarsinusiame ir "amžiaus bylos" etiketę įgavusiame seno įvykio tyrime. Dar 1994 metų pavasarį šioje prokuratūroje buvo iškelta baudžiamoji byla dviem Marijampolės policininkams, pasikėsinusiems priimti kyšį. Iš karto priversti atsisveikinti su pareigūno uniforma vyrai dabar, po daugiau nei septynerių metų, išplaukė sausi - baudžiamoji byla jų atžvilgiu nutraukta dėl senaties. Teisėsaugos darbo praktikoje tai nėra dažnas atvejis. Galima tik paspėlioti, kokius klaidžius ir brangius kelius priversti sukarti kaltinamieji, sugebantys suburti sau palankią teisėsaugininkų komandą - pradedant advokatais, baigiant teisėjais.
Bus kyšis - nusikaltimas "išgaruos"
1994 metų gegužę trys Marijampolės policijos Kriminalinės paieškos pareigūnai, ieškoję vogtų transporto priemonių, apsilankė tuomet vienos apylinkės laiškanešiu dirbusio Liudo Radzevičiaus (48 m.) sodyboje. Malkinėje bei daržinėje jie aptiko motorolerį "Murovej" ir motociklą K-750. Šių transporto priemonių dokumentų sodybos šeimininkas neturėjo. Policininkams tapo aišku, kad abu radiniai vogti. Kaip vėliau pasakojo užkluptasis L. Radzevičius, vienas iš pareigūnų, vyresnysis inspektorius Stasys Kazla (51 m.), jo paklausė, ką šis galvojąs. Laiškanešys suprato, kad kalbama apie geras vaišes arba pinigus, paprasčiau tariant - kyšį. Ilgėliau trukusio pokalbio išvada buvo gana konkreti - du tūkstančiai ir esą "reikalas bus išspręstas". Pasitikslinęs, apie kurios šalies pinigus kalbama (JAV dolerius), Liudas neskubėjo "pasirašyti". Vis dėlto aritmetikos pagrindus turintis žmogelis apskaičiavo, kad 2 000 dolerių skola (pats tiek pinigų neturėjo) jam mielesnė nei keleri nelaisvės metai ir vagies etiketė visam gyvenimui. Jis sutiko su pareigūno pasiūlytomis sąlygomis ir abu sutarė konkretų laiką bei vietą - pasimatysią S. Kazlos darbo kabinete.
Pasak L. Radzevičiaus, sutartu laiku nuvykęs pas inspektorių jis tegalėjo pranešti žadėtų pinigų dar neturįs - negalėjęs jų gauti. Policininkas terminą pratęsė keliomis dienomis. Per tą laiką laiškanešys susirado žmogų, sutikusį jam paskolinti pinigų. Kai Liudas su pinigais vėl nuvyko pas inspektorių, šis, būdamas labai atsargus, "dalykinį pasimatymą" nukėlė dar dviem dienoms. Per tą laiką L. Radzevičiaus sodyboje kelis kartus apsilankė kitas policininkas iš lemtingąją dieną jį demaskavusios trijulės - jaunesnysis inspektorius Rytis Alaunis (28 m.). Šis, anot Liudo, be užuolankų "spaudė" atsiskaityti. Laiškanešys neprieštaravo, tik derėjosi dėl vieno - pinigus paduosiąs tuomet, kai jo rankose atsidursianti visa surinkta jį neva kompromituojanti medžiaga dėl tų nelemtų vogtų "ratų". Šitaip L. Radzevičius tikėjosi, kad jo nusikaltimas bus nuslėptas, o surinktoji medžiaga sunaikinta.
Po operacijos - skirtingi kaltinimai
L. Radzevičiaus rankose "popieriai" vis dėlto neatsidūrė, o "spaudimas" nesibaigė. Tada laiškanešys kreipėsi į prokuratūrą. Kyšininkauti pasiryžusiems policininkams sulaikyti buvo surengta operacija. Per ją Liudui pavyko įrašyti keletą pokalbių su R. Alauniu dėl prievartaujamo duoti kyšio. Nors patys pinigai iš rankų į rankas neperėjo, abu pareigūnai buvo sulaikyti. Svariausi pasikėsinimo nusikalsti įkalčiai buvo pokalbių įrašai. Dešimt metų policijoje dirbęs S. Kazla buvo atleistas iš darbo už pareigūno vardo diskreditavimą. Toks pats likimas ištiko ir pustrečių metų policininko darbo stažą turėjusį R. Alaunį, kuris, beje, labai gerai charakterizuotas dar nuo vidurinės mokyklos laikų, kaip tik tomis dienomis buvo numatęs laikyti stojamuosius egzaminus į Policijos akademiją. Iš pradžių dėl kyšio priėmimo iškeltoje baudžiamojoje byloje vėliau ekspareigūnams buvo pareikšti skirtingi kaltinimai. S. Kazlai - dėl aplaidžios tarnybos (kad žinodamas nesustabdė ir neįskundė nusikalsti pasikėsinusio jaunesniojo kolegos) ir dėl neteisėto šaudmenų laikymo (per kratą po sulaikymo operacijos jo namuose buvo aptikta apie 100 vienetų automatui tinkančių šovinių), o R. Alauniui - dėl pasikėsinimo priimti kyšį.
Buvusių policininkų nusikalstamą veiklą buvo patikėta ištirti tuometiniam Marijampolės apylinkės prokurorui Raimondui Krušiniui (šiuo metu jis teisėjauja Marijampolėje). Ištirta byla teismą pasiekė gana greitai - po trijų mėnesių, tačiau nuosprendis nenuskambėjo iki šiol ir jau nenuskambės. Bylą "čiupinėję" teisėjai aptiko svarbių parengtinio tardymo trūkumų, dėl kurių byla kelis kartus buvo grąžinama tardymui papildyti. Taigi galima teigti, kad jau tyrimo pradžioje kaltinamiesiems (sąmoningai ar ne) pavyko rasti jiems palankią užuovėją.
Teismo posėdžiai ar vaikiškos slėpynės?
Ekspolicininkų baudžiamąją bylą 1994-ųjų rudenį pradėjo nagrinėti tuometinis Marijampolės teismo pirmininkas Romualdas Matonis. Pasklaidžius į tris "riebius" tomus suguldytą bylos medžiagą, matyti, kad šaukimai atvykti į teismą kaltinamiesiems, liudytojams ir nukentėjusiajam buvo siunčiami keliolika kartų. Kelis kartus posėdžiai neįvyko dėl teisėjo ligos. Kartą - dėl to, kad teisėjas nebuvo baigęs nagrinėti kitos bylos. Paskui sirgo kaltinamasis S. Kazla, dėl didelio užimtumo kelis kartus negalėjo dalyvauti jo advokatas vilnietis Zigmas Pečiulis. Posėdžio datą buvo "pražiūrėjęs" ir kaltinamasis R. Alaunis. Turbūt buvo pavargęs be naudos į rajono centrą važinėti ir pats nukentėjusysis L. Radzevičius, nes kelis kartus neatvyko, o neretai trūkdavo ir vieno ar kito svarbaus liudininko. Posėdžiui neįvykus, dažnai buvo skelbiamos mėnesio, trijų ar net šešių mėnesių pertraukos. Dabar atrodo, kad visi reikalingi šio teismo proceso dalyviai tiesiog buvo gerai "susigrojusi" komanda, žinanti savo pareigas, galimybes ir bendrą tikslą. Prie bylos vilkinimo kartą prisidėjo ir paprasta teismo sekretorė, kaltinamajam R. Alauniui šaukimą nusiuntusi į Lukiškių tardymo izoliatorių, nors vyriškis seniai jau buvo laisvėje. Klaida tai ar apgalvota gudrybė, dabar lieka tik spėlioti.
Vaikiškas slėpynes, kai ieškoma vieno ar daugiau žaidimo dalyvių, primenantys ekspolicininkų teismai truko daugiau nei dvejus metus. Tuomet teisėjas R. Matonis, nustatęs parengtinio tardymo trūkumų, baudžiamąją bylą sustabdė ir nurodė (po šitiek laiko!) atnaujinti tyrimą. Temidės tarnas pasigedo S. Kazlos namuose rastų šovinių balistinės ekspertizės (ar tai tikri šoviniai, ar tik juos primenantys daiktai?) ir per kyšio išaiškinimo operaciją padarytų pokalbių įrašų fonoskopinės ekspertizės (ar tikrai įrašai nesumontuoti ir ar juose - R. Alaunio balsas?). Tuo metu valstybės kaltintoju byloje buvęs marijampolietis prokuroras Stanislovas Lilas tokį teismo darbą, įvardindamas tai kaip nedrausmingą veiklą - delsimą ir vilkinimą, apskundė Kauno apygardos teismui. Pažymoje prokuroras teigė, kad teismas be jokio rimto reikalo atidėlioja bylos baigtį, kai net teisiamųjų paskutinysis žodis jau išklausytas. Be to, prokuroras S. Lilas byloje pasigedo daugelio posėdžių protokolų bei nutarčių, nuo kurių turėjo priklausyti tolesni teismo veiksmai.
Teismų maratoną sustabdė senatis
Vėl teisme ekspolicininkų byla atsidūrė po daugiau nei dvejus metus trukusios pertraukos. Rodės, ji bus nagrinėjama sparčiau, nes teismo pirmininkas R. Matonis tapo eiliniu, mažiau užimtu teisėju. Tais pačiais metodais (susirinkdavo ne visi teismo proceso dalyviai) byla vėl buvo vilkinama. Tiesa, būta ir poslinkių - Marijampolės policijos komisariato ekspertai operatyviai nustatė, kad S. Kazlos namuose per kratą rasti šaudmenys tikri. O štai ar įrašuose tikrai R. Alaunio balsas, respublikinio Teismo ekspertizės centro (TEC) Fonoskopinių ekspertizių skyrius atsakymo nedavė, nes... per porą metų negavo iš Marijampolės teismo tam reikalingų dokumentų, kurie - dabar spėjama - arba nebuvo parengti, arba užmesti stalčiuose. Kas dabar patvirtins spėlionę, jog tai vėlgi buvo daroma tyčia? Žinoma tik viena - kad savo balsą įrašuose neigiantis R. Alaunis, teisėjo R. Matonio įpareigotas pats (!) nuvykti į TEC ir ten pateikti lyginamųjų balso pavyzdžių, kategoriškai atsisakė tai padaryti. Kaip vėliau šią situaciją pakomentavo kaltinimą palaikiusi prokurorė Liucija Kailiuvienė, kaltinamojo, vadinkime, paklusnumas ir geranoriškumas šiuo atveju nebūtų turėjęs jokios prasmės - per septynerius metus žmogaus balsas juk gali pakisti.
Po to, kai R. Matonis teisėjo mantiją iškeitė į advokato, ekspolicininkų bylą Marijampolės teisme pernai perėmė nagrinėti naujos sudėties teismas, vadovaujamas teisėjo Petro Viščinio. Bet jau tada buvo aišku, kad buvusius policininkus nuo laisvės atėmimo bausmės išgelbės senaties terminas. Juk 1999 metų pavasarį sukako penkeri metai nuo tuometinius policininkus įklampinusio įvykio pradžios - gerai dirbusiai "komandai" pavyko uždelsti tiek, kiek reikėjo. Be to, ir nukentėjusysis, ir liudininkai (visai nekeista!) pradėjo skųstis atmintimi - tikroji tiesa negrįžtamai tolo. Naujame Marijampolės prokuratūros skunde, apraizgiusiame jau teisėjo P. Viščinio nutartį (ekspertų pagalba pašalinti dėl R. Alaunio balso kilusias abejones), buvo teigiama, kad parengtinio tyrimo trūkumus seniai buvo galima pašalinti trumpiausiu keliu ir nuteisti kaltuosius. O kai jau šaukštai po pietų, beliko sudėlioti visus taškus. Marijampolės prokuratūros pareigūnai, kuriems buvo pavesta papildyti tyrimą, pasirinko tokį kelią: praradę viltį, kad kaltinamieji pripažins savo kaltę, neperdavė "žaidimo" teismui, o patys nutraukė ekspolicininkų baudžiamąją bylą dėl senaties. Dabar gerai ir buvusiems kaltinamiesiems, ir teisėtvarkos institucijoms. Pirmųjų, nors buvo teisiami, biografijoje nebus žodelio "teistas". Savo ruožtu teisėtvarkininkai mano, kad toks jų sprendimas teistiems, bet nenuteistiems (ir neišteisintiems) ekspolicininkams užkirto kelią ieškotis kompensacijų už septynerius nuo tarnybos nušalintus metus - juk teisiamieji ne išteisinti, o tik neįrodyta jų kaltė dėl senaties.
