Daiva NORKIENĖ
Semionas iš Grigiškių praėjusią vasarą buvo savimi patenkintas "ožys". Ne todėl, kad tada visur žaliavo žolė ir žemės ūkio gyvuliukams pakako maisto. O dėl to, kad tuo metu kalėjo Vilniaus griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje ir būti "ožiu" (arba skundiku) jam buvo naudinga.
Kai žurnalistė, gavusi Semiono adresą, atvyko dėl interviu, šis griežtai paneigė mūsų turėtą informaciją ir teigė "zonoje" buvęs "normalus bachūras".
- Kas jums taip mane apšmeižė? - pyko Semionas, išgirdęs, kad norime "ožio" interviu.
Tačiau kai paaiškinome, kad 2003-ieji yra būtent Ožio metai, kad interviu - ne bet koks, o šventinis, ir dar dovanų duosime, Semionas susigraudino ir, gavęs butelį alaus ir du pakelius cigarečių, vėl "pasivertė" "barzdotu gyvuliuku".
- Ką tik už naujametį interviu užsidirbote beveik dešimties litų vertės honorarą. Būdamas nelaisvėje kolonijos administracijai dalinote anoniminius "interviu" apie likimo draugus. Žodžiu, skundėte. Tikriausiai irgi ne už ačiū. Ar tai apsimokėjo?
- Skųsti ir skųstis neapsimoka niekur - nei laisvėje, nei "zonoj". Skundikų išklauso, pasinaudoja jų suteiktomis žiniomis, tačiau niekada negerbia. Save pavadinčiau kovotoju už teisybę. Jei matydavau, kad kas nors daro kažką neleistina, nesilaiko vidaus tvarkos, informuodavau administraciją.
- O skųsti ir informuoti nėra tas pat?
- Man skundikai asocijuojasi su seilėtais bailiais. O aš nieko nebijojau ir nebijau.
- Teisybę mylintis žmogus visų pirma įgyja daug priešų.
- O ką jie tau padarys, kai draugauji su pačia kolonijos administracija?
- Vadinasi, informuoti, draugauti su tais, kam esi pavaldus, ir mylėti teisybę - apsimoka?
- Kaip čia pasakius... Sakysime, ir jūs mėgstate teisybę, turite kokį nors viršininką ir matote, kad kažkas nuo jo suka "babkes". Tylėsite?
- Hm...
- Aišku, informuosite ir dar tikėsitės paaukštinimo! Tai va, tada ir jūs būsite, atleiskit, "ožka". O ar apsimokės ja būti, priklausys nuo daugelio aplinkybių.
- Ką dirbate dabar, išėjęs į laisvę?
- Įsidarbinau viename servise Vilniuje. Lyginame skardas, perdažom automobilius. Atlyginimas šiaip sau, bet nesiskundžiu, gyventi galima. Svarbiausia, kad sūnus sulaukė pilnametystės ir alimentų man jau nebeišskaičiuoja. Susiradau neblogą moteriškę...
- Ką gi, linkime sėkmės 2003-aisiais. Ačiū už interviu.
