Per kiemelį ėjau ant galų pirštelių,
Kad tik neišgirstų mūs kiemo berneliai,
Kad nepamatytų, krepšio neatimtų,
Paskutinių litų, taip ilgai taupytų...
Bet jų šuo, bjaurybė, mane gal pajuto,
Lot pradėjo garsiai, bernai tuoj atskuto.
Trenkė man per galvą, atėmė rankinę,
O iš ten iškrapštė mano piniginę...
Taip ilgai taupytus litus pasigrobė,
O nueinant, koja dar į šoną smogė.
Nors rėkiau aš garsiai, niekas "negirdėjo"
Ir ateit pagalbon niekas neskubėjo.
Tada sau prisiekiau:
"Karatė lankysiu
ir savo skriaudikams
snukius išdaužysiu!.."
Petruška
REKLAMA
