Žmonės savo priešus ir varžovus nuodijo dar civilizacijos priešaušryje, bet ir praėjus 2000 metų po Kristaus gimimo, šio radikalaus metodo neatsisakoma. Ypač aktyviai jis buvo naudojamas sovietinėje Rusijoje.
Nusipelnęs Rusijos juristas, rašytojas Andrejus Suchomlinovas skrupulingai renka informaciją šia tema, ruošdamas medžiagą savo būsimai knygai.
- Pirmąją toksikologinę laboratoriją bolševikai sukūrė dar 1921 metais. Jos darbą tuomet asmeniškai kontroliavo pats Leninas, - pasakoja Suchomlinovas. - Keletą metų Liaudies gynybos komiteto gydytojai atlikinėjo eksperimentus su kovinėmis nuodingosiomis medžiagomis.
"Panašiai kaip nuodingasis arsenas, vartojamas mažomis dozėmis, turi gydomąjį poveikį, taip ir kovinės nuodingosios medžiagos nedidelėmis dozėmis gali pagelbėti gydant kai kurias ligas. Taigi pastebėta, jog ipritas - "dujų karalius" - turi teigiamą poveikį gydant tuberkuliozę... Liuizitas - "mirties rasa" - jau naudojamas dalinio paralyžiaus gydymui. Rezultatai puikūs..." ("Krasnaja gazeta", 1927 m. gruodžio 14 d.)
"Objektyvai" mirė kaip musės
Ar verta aiškinti, jog visa tai buvo labai toli nuo tiesos? Mokslininkams nuodytojams buvo reikalingi savanoriai, prastuoliai, kurie net neįtarė, jog jų sveikata nuodingais preparatais žalojama žiaurių eksperimentų tikslais. Chemijos kursuose komunistinės visuomenės tobulinimui buvo organizuota gydymo ir tyrimų laboratorija, kurioje gydytojai Aleksandrova, Vlasovas, Sakolovas, vadovaujami profesoriaus Javičiaus, atliko tyrimus. Mokslinių darbų temos iškalbingos: "Nuodingų medžiagų, įmaišant jų į maistą, toksiškumo tyrimas", "Sisteminis tyrimas, kaip žmogaus odą veikia liuizitas, ipritas, dikas"... Darbo žurnaluose buvo kruopščiai fiksuojami duomenys apie nelaiminguosius, su kuriais atlikinėjo bandymus:
"Žmonių su tamsia oda - 9, sergančių odos ligomis - 8, sergančių venerinėmis ligomis - 20. Visuose bandymuose preparato buvo dedama ant vidinio dešiniojo peties paviršiaus..."
Pavardžių tuose dokumentuose, suprantama, nebuvo. Rašoma buvo tiesiog: "Objektas Nr. 14", "Objektas Nr. 23"... Chemijos valdybos viršininkas Jakovas Fišmanas reguliariai gaudavo raportus apie atliktus bandymus su nuodais. Viename jų, datuotame 1930 m., pranešama apie naujo toksinio preparato, kodiniu pavadinimu "medžiaga Nr. 409", bandymus. Bandymai buvo atliekami pagal jau priimtą metodiką. "Bandomaisiais triušiais" buvo Maskvos garnizono raudonarmiečiai.
Mirties laboratorija
Dar 1926 metais liaudies komisaro Menžinskio nurodymu pradėjo veikti nuodų ir narkotikų tyrimų laboratorija. Ji buvo įtraukta į slaptosios Jakovo Serebrianskio grupės, užsiimančios teroro aktų užsienyje vykdymu, sudėtį. Praėjus 12 metų, liaudies komisaru tapus Lavrentijui Berijai, šį "mokslinį padalinį" buvo nuspręsta modernizuoti. Buvo sukurtos dvi naujos laboratorijos. Vienai jų, bakteriologinei, vadovavo profesorius S. Muromcevas, kitai - G. Maironovskis. Užduotį jiems NKVD vadovybė davė konkrečią: sukurti nuodus, kurie savo mirtiną poveikį "maskuotų" paprasčiausia žmogaus mirties priežastimi.
- Pirmuosius bandymus "mirties laboratorijose" Maironovskis atliko su išvestiniais iprito junginiais, - pasakoja Andrejus Suchimlinovas. - Toks nuodas buvo labai patogus: beskonis, puikiai veikiantis. Tačiau turėjo ir minusą: po mirusiojo skrodimo atlikus cheminę analizę, šį nuodą buvo galima aptikti organizme. Tuomet Maironovskis pradėjo eksperimentuoti su digitoksinu, kalchicinu, taliu, ricinu, varijuodamas šių medžiagų koncentracija ir jų įvedimo į žmogaus organizmą būdais. Kiekvienam variantui patikrinti prireikdavo 10 "bandomųjų objektų". Kiekvienam bandomajam būdavo nustatomas tam tikras nuodų veikimo stebėjimo periodas: nuo 10 iki 14 dienų. Jei per tą laiką mirtis neištikdavo, nelaimingąjį "bandomąjį objektą" nurašydavo į nuostolius.
Po gausybės ilgai trukusių bandymų pavyko sukurti nuodą, idealiai tinkantį čekistų agentų darbui. Šiam preparatui buvo suteiktas pavadinimas K-2. Jam patekus į organizmą, žmogus tarsi sumažėdavo, silpdavo, darydavo vis tylesnis ir po 15 minučių mirdavo. K-2 patikimumui buvo surengta "nepriklausoma ekspertizė": vieno iš nunuodytųjų kūnas buvo atvežtas į Sklifosovskio instituto morgą ir patologanatomai atliko įprastinį skrodimą. Nieko neįtariančių gydytojų nuomonė buvo vienareikšmė: žmogus mirė dėl ūmaus širdies nepakankamumo!
Laboratorijoje buvo išdirbti ir įvairūs nuodų įvedimo į organizmą būdai. Jų įmaišydavo į maistą, į vandenį, atlikdavo injekcijas, apipurkšdavo odą...
Tarp "objektų" - ir komunistai
Kone kasdien į laboratoriją atveždavo naujas "objektų" partijas.
Dabar jau sunku tiksliai nusakyti bendrą eksperimentų, atliktų Mairanovskio laboratorijoje, aukų skaičių. Remiantis kai kuriais duomenimis, šis skaičius galėjo siekti 250.
Tarp tų, kurie atsisveikino su gyvenimu Mairanovskio laboratorijoje, buvo ne tik Rusijos kaliniai, nuteisti aukščiausia bausme. Čia mirtį surado ir vokiečių, ir japonų karo belaisviai ar šnipinėjimu apkaltinti lenkai, korėjiečiai, kinai.
1945 metų pabaigoje bandymams į laboratoriją buvo atvežti trys vokiečiai - politiniai emigrantai. Pabėgę nuo nacistų į Rusiją, čia vietoj išsigelbėjimo jie gavo mirtiną injekciją.
Apie čekistų "karines operacijas" pasakoja istorikas Nikita Petrovas: "1946 metų birželį Stalino leidimu Uljanovske Sudoplatovas ir jo kolegos nužudė Lenkijos pilietį inžinierių Samerą. Jį sučiupo, išvežė už miesto, Mairanovskis sušvirkštė jam mirtiną dozę. Rugsėjo mėnesį mirtina injekcija buvo nužudytas Ukrainos nacionalistas Šumskis. Į traukinio kupe pas šį paralyžiuotą invalidą atlikti "karinės operacijos" užėjo Sudoplatovas ir Mairanovskis..."
Tais pačiais 1946-aisiais nuo mirtinos injekcijos žuvo komunistas iš JAV Oginsas, 1930-aisiais Tolimuosiuose Rytuose dirbęs NKVD agentu, o vėliau Maskvoje areštuotas už šnipinėjimą. Amerikiečiai siekė jo susigrąžinimo į tėvynę, bet Sovietų saugumo vadovai nenorėjo, kad Oginsas išvyktų į JAV. Mirtina injekcija kalėjimo ligoninėje išsyk išsprendė visas problemas.
Yra pagrindo manyti, jog kažkokiu "mirties laboratorijose" pagamintu nuodu 1947 metais Liubiankos kalėjime galėjo būti nunuodytas ir žinomas Švedijos diplomatas Raulis Valenbergas.
Daktaro mirtis
Tačiau likimas paruošė G. Mairanovskiui kerštingą smūgį.
- 1951 metų gruodžio 13-ąją jis buvo netikėtai areštuotas, - pasakoja Suchomlinovas. - Kaltinimai buvo netikėti: "Aplaidus pareigų vykdymas" ir "Neteisėtas stipriai veikiančių medžiagų laikymas". Beje, aplaidumu darbe jis buvo kaltinamas ir už tai, kad vykdant keletą "spec. akcijų", jo nuodai nesuveikė, dėl to žlugo čekistų operacijos. Tyrėjai dirbo ilgiau nei metus, galiausiai 1953-iųjų žiemą įvyko teismas - G. Mairanovskiui buvo atseikėta 10 metų kalėjimo.
Tačiau jo žinos ir patirtis nebuvo pamiršta. Net sėdėdamas kalėjime Mairanovskis konsultuodavo Valstybės saugumo organus: keletą kartų iš Vladimirsko spec. kalėjimo jis buvo vežamas į Maskvą. Nenuilstantis nuodytojas sieke išteisinimo, tačiau sulaukti bylos peržiūrėjimo taip ir nepavyko. Kalėjime atlikęs visą skirtą 10 metų bausmę, į laisvę Mairanovskis buvo išleistas tik 1961-ųjų gruodį. Pamėgino dar kažką vapėti apie reabilitaciją, bet ir vėl buvo areštuotas, o laisvę atgavęs 1962-ųjų pabaigoje gavo įsakymą per 24 valandas išvykti iš Maskvos.
Buvusiam profesoriui ir pulkininkui "pašnibždėjo" jo naujosios darbovietės vietą: neetatinė biocheminė laboratorija Machačkaloje. Beje, šiai įstaigai jis vadovavo neilgai. 1964 metais "daktaras Mirtis" staiga mirė... nuo ūmaus širdies nepakankamumo! Taip, kaip šimtai žmonių jo "mirties laboratorijoje". Lemtingas sutapimas? O gal...
