Oratorių demokratija
Filosofinis traktatas
Mano geram bičiuliui, filosofinės pakraipos mąstytojui Puskriaušiui, Liongino vardas krikštytojų buvo išrinktas visai be reikalo: jeigu ,,longinus" lotyniškai tikrai reiškia ,,ilgą", tai vyrui, kurio ūgis - metras plius kepurė, toks vardas visiškai netinka.
Tai, matyt, nuo mažumės suvokė ir pats būsimasis Lionginas, nes augo prisilaikydamas pavardės. Norit tikėkit, norit - ne, bet vyriokas tikrai atrodė panašus į išilgai perpjautą kriaušę: nugara tiesi kaip styga, o pilvas elipsiškai atsikišęs toli į priekį.
Tačiau ne išvaizda žmogų puošia, viską nulemia arba šviesus protas, arba vingrus mąstymas. O Lionginas turėjo šiuos abu pliusus, kurie, kartu sudėti, sudarydavo labai didelį pliusą.
Lionginas domėjosi ne tik žmonių susvetimėjimo problemomis, bet ir Antikos demokratijomis, todėl neretai kalbą pradėdavo nuo Sokrato ir Demosteno. Pasak jo, Sokratas garsėjęs kaip įžymus demokratijos tribūnas, tačiau už jaunimą tvirkinančias kalbas buvęs nubaustas myriop. O Demostenas Antikos Atėnuose tiek pripolitikavęs, prioratoriavęs, kad galop pats save už tai nubaudęs nusinuodydamas.
Kartą, kai man jau iki kaulo buvo įsiėdę abu Antikos tribūnai, užsipuoliau Lionginą:
- Palauk, Puskriauši, palūkėk! Tai tu sakai, kad senovės Graikija - demokratijos lopšys?
- Jė! Lopšys. Ir netgi didelis!
- Ir tokiame lopšyje žmonės buvo pasmerkiami vien už kalbas? Tai kokia, po velnių, Lionginai, tenai buvo demokratija?
- Hm... jė... mė, - pasimuistė Puskriaušis. - Jė, Graikijos demokratija dar buvo neištobulėjusi... Jė... Tikrai demokratijai šimtmečių reikia, jė...
- Eik tu aukštan medin kukuot, Lionginai! Šimtmečių! Va, mes, lietuviai, per dešimtmetį su trupučiuku surentėm demokratiją, kad pažiūrėti miela! Tikrą demokratiją! Oratorių demokratiją!
- Ką tu, jė, turi omeny? - Liongino Puskriaušio nugara pasidarė dar tiesesnė, o pilvas pasistūmėjo per tris colius į priekį.
- Aš gi jau sakiau - tribūnų demokratija: kas ką nori, tas tą ir sako. Arba žada kiek tik nori ir ką nori.
- Jė, - nuliūdo Lionginas. - Atrodytų, jog mūsų demokratija iš tikrųjų toliau pažengusi į priekį... Jė!
- Jinai, Lionginai, netgi su nacionaliniais ypatumais. Kryptingai sluoksniuota.
- Pavyzdžiui, jė?
- Pavyzdžiui, kandidatas į prezidentus turi teisę kalbėdamas žadėti, kad mafijai bus galas, korupcijai - kaput, o žmonės turės visko, nors ir teks palūkėti antrosios jo kadencijos. Tuo tarpu kandidatas į seimūnus turi teisę kritikuoti buvusius seimūnus, jų išleistus įstatymus ir žadėti beveik tiek pat, kiek ir būsimasis prezidentas, tik truputį aptakiau. O būsimo ministro oratorinis menas - vienas juokas: darysim ir tęsim reformas, užkirsim kelią valdininkų savivalei...
Lionginas Puskriaušis neinteligentiškai pasikrapštė nosį ir savaip pacitavo vieno dar neužmiršto poeto eilutes:
- Valdžios vyrų pažadai - kaip tie vystantys žiedai!
- Nepražydę žiedai, Lionginai. O tai dar prasčiau negu bergždžia žalmargė.
- Jė, - Lionginas kaire ranka pačiupinėjo dešinę ausį. - Senovės graikų demokratai žadėdavo daug mažiau.
- Buvo žadėjimo užuomazgų jau ir tada. Tačiau pažadus tesėdavo. Pavyzdžiui, Odisėjas, išplaukdamas į Troją kariauti su Priamu ir jo sūnumi Pariu, žmonai Penelopei pažadėjo sugrįžti. Ir sugrįžo. Nors ir po dešimties metų, bet sugrįžo. Tiesa, kiek pasiglėbesčiavęs su visokiomis dievaitėmis kirkėmis, tačiau ne tai svarbu. Svarbu žodį tesėti.
- Jė, pažadai - svarbus dalykas, - pritarė ir Puskriaušis. - Jie teikia viltį, jė!
- Va, va! - bakstelėjau Lionginui pirštu vos ne į nosį. - Mūsų demokratijoje pažadai - netgi varomoji jėga. Kas laimėjo per pastaruosius prezidento rinkimus? Tas, kas daugiausia žadėjo ir žemėje, ir iš dangaus. O kai visai neseniai kelis seimūnus reikėjo išrinkti, tai žmonės net balsuoti nėjo. Nei Vilniuje, nei "tulpinių" lopšyje Panevėžy. O kodėl? Todėl, kad kandidatai į Seimo papildymą nė vieno doro pažadų šou viešai nesurengė! O juk mūsų demokratija taip sutvarkyta: čia tik pažadai teikia viltį, kaip tu sakei. Ir pensininkams, ir bedarbiams, ir mokytojams, ir daugeliui kitų...
Lionginas pasukiojo riešus, pasižiūrėjo į delnus, lyg ieškodamas lemtingos linijos, nurodančios, kiek metų jam dar teks praleisti mūsų demokratijoje, ir pripažino:
- Jė. Sokrato ir Demosteno laikais to dar nebuvo!
- O kaipgi bus! - pašokau. - Juk tenai už kalbas bausdavo. Ir net myriop! Va, pas mus - visai kas kita. Už geras kalbas į aukštą valdžią renka. Kitaip tariant, net jei tos kalbos demokratiškai melagingos, joks Baudžiamasis kodeksas į uodegą neįkirps, o kalbėtojas jau turi mažų mažiausiai vieną kadenciją... Taigi, Lionginai, pyk nepykęs, bet demokratijos lopšys ne tavo išgirtoji antikinė Graikija, o mūsų dienų Lietuva. Tiesa, dar nelabai aišku, kas iš to lopšio išsiropš, bet pažiūrėsime tada, kai dugną dėsim. O gal to dugno ir nebereikės dėti!..
- Tai aš, jė, jau eisiu! - atsistojo visiškai sugniuždytas Lionginas Puskriaušis.
- Eik, Lionginai, eik, ką jau čia beveiksi. Eik ir nepamiršk! - įspėjau. - Be oratorinio meno nėra tikros demokratijos, be pažadų nėra vilties ir tikėjimo šviesia ateitimi, kuri, nors ir arti, bet, žinoma, dar tolokai. O kai vėl priartės rinkimai arba kai beveik už dyką važinėsim po Europą, tada suprasime, jog mūsų demokratija tikrai geresnė už graikų.
Lionginas išėjo nė neatsisveikinęs. Kaip koks anglas. Vargšelis, užsiciklinęs siauras demokratijos specialistas. Nemato, kad, anot romėnų, ,,omnia mutantur", t. y. viskas keičiasi. Nusenusius sokratus ir demostenus pakeičia rolandai, artūrai, algirdai su mykolais, andriai ir t. t..
O kas šiuos tribūnus pakeis? Manęs neklauskit, ne. O tuo labiau Liongino Puskriaušio. Jė!!!
