Stasys VARNECKAS
Ne, šis pasakojimas visai ne apie tuos vargus, kuriuos kadaise aprašė Vincas Krėvė. Dabar kiti laikai, tad ir vargai kiti, į anuos nė iš tolo nepanašūs. O buvo taip. Sujudo, sukruto visas kaimas. Kur tai matyta: už pieną ir vėl centus braukia! Kad ir ne kažin kiek, ale ne į kišenę, o iš jos. Marmokas, melžiantis dvidešimt holšteinizuotų, į gandus nekreipė dėmesio. Argi mažai ta žiniasklaida prikuria! Štai aną dieną pranešė, kad nelis, tačiau pylė kaip iš kibiro. Ne, gandais tikėti ir dėl jų iš proto kraustytis - nereikia. Vienkiemio ūkininkas Vacys, kuris turi penkias karves ir kombainą, ėmė skųstis labiausiai. Šita politika, sako, mane į ožio ragą suries. - Sakai, ožį raguotą? - nugirdo bobulė Agota. - Tai gerai, Vaceli. Mano ožkytė labai pasiilgo ožio. Net pienas tešmeny surūgo. - Bobule, ausis išsimazgok! Su muilu ir skalbimo milteliais, - patarė buvęs veterinaras Tadas. - Vyrai rimtai kalba, žada pieną miestelėnams dykai dalinti, rimtą akciją ruošia, o tu, bobule... - Ir aš prie tos akcijos deduosi, - pareiškė bobulė.- Ir aš ne iš kelmo spirta. Kitą rytą Agota iš savo ožkytės pritraiškė visą litrą balto, riebaus pienelio. Supylė į stiklainį, gražiu dangteliu užsuko, o paskui sėdo į autobusą - ir miestan. Mato mieste bobulė - trys vyrai užu kampo kažkokį skystį pilasi į gerklę ir baisiai žiaugčioja. - Vyrai, ko jūs ten kankinatės? Geriau ožkos pienelio paragaukite. Dykai duodu. Nusijuokė vyrai, padėkojo bobulei ir pasakė: - Aure mokykla. Gal koks vaikas norės... Bobulė greita. Štai jau ji ir prie mokyklos. - Gal pienelio, vaikučiai? Rytą savo ožkytę pamelžiau, tai dar nė ataušti nesuspėjo. Vaikučiai pažvelgė į bobulę, į jos pieną - prunkšt prunkšt ir į pamokas. Dešimtukų rinkti. Tik vienas, matyt, geriau išauklėtas, stabtelėjo ir paaiškino: - Mes, bobule, nuo trečios klasės geriam tik alų ir sidrą. Nunešk darželinukams. Paklausė bobulė Agota patarimo. Nukurnėjo į vaikų darželį, žiūri - pilnas kiemas vaikučių pabiručių. Apspito jie bobulę, už sijono tampo. Na, šitie tai jau tikrai gers pienelį. Vos pradėjo bobulė savo stiklainėlį krapštyti - staiga darželio vedėja pasirodė - lyg koks cerberis. - O čia kas? - sukliko. - O leidimą ar turi? Iš veterinarijos, iš higienos? Ne? Tada aš policiją. Alio, policija? Bobulė pasikėlė sijoną, čiupo savo stiklainėlį ir, kiek senos kojos neša, - iš miesto. Sustojo tik prie beržynėlio, jau lapeliais pasidabinusio. Atsisėdo ant griovio krašto, atsipūtė ir nusprendė: - Ne, daugiau į tas akcijas nesivelsiu. Grynas vargas tos akcijos.
