Remigijus RAINYS
Šalies bitininkai į savo kasmetinę šventę, šiemet vykusią Marcinkonyse (Varėnos r.), prie Kastinio ežero, rinkosi pliaupiant nesiliaujančiam lietui. Nors šventės pabaigos tesulaukė tik kantriausieji, tačiau visų nuotaika buvo gera, nes augintinės šiemet prinešė tiek daug ir tokio gero medaus, jog derlingesnių metų negalėjo prisiminti net labiausiai patyrę bitininkai. Nors kai kurių specialistų tikinimai, jog išmanantis savo verslą bitininkas gali išgyventi iš 30 bičių šeimų, gal ir pernelyg optimistiški, nes kitas sezonas gali būti gerokai prastesnis. Rajonų bitininkų draugijos savo gretose priskaičiuoja per 9 000 narių, laikančių apie 100 000 bičių šeimų, tad vidutiniame statistiniame mūsų bityne sparuotosios darbininkės dūzgia tik kiek daugiau nei dešimtyje avilių.
Nuo 1963 metų bitininkyste susidomėjęs Lietuvos veterinarijos akademijos profesorius Algimantas Mikelėnas, beje, kadaise pats šioje aukštojoje mokykloje įgijęs agronomo specialybę su bitininkystės specializacija, apie bites žino beveik viską, tačiau save laiko tik mėgėju, mokančiu profesionalais tapti ketinančius bitininkus. Dar būdamas studentu A. Mikelėnas su kolegomis atliko praktiką Abchazijos valstybiniame bičių veislyne, kur įdėmiai stebėjo Kaukazo kalnų pilkųjų bičių gyvenimą. Jaunuolį sužavėjo šios mažosios darbštuolės, kurios sugebėjo nektarą rinkti net gana skurdžios kalnų augalijos žieduose. Kartais "neįvykdę normos" vabzdžiai likdavo nakvoti po atviru dangumi ir į avilius sugrįždavo tik ryte. Kaukazo bitelės buvo gerokai taikesnės ir mažiau įnoringos už savo lietuviškąsias giminaites, todėl po praktikos grįždamas namo, Algimantas drauge vežėsi ir dvi šių bičių šeimynas. "Emigrantės" puikiai ištvėrė ilgą kelionę traukiniais, tačiau sunkiai prisitaikė prie šaltesnio Lietuvos klimato. Vis dėlto šios bitelės į avilius sunešdavo daugiau medaus nei mūsiškės, nes jų liežuvėliai daugiau nei milimetru ilgesni, tad jos giliau iškopinėja žiedus. A. Mikelėnas teigia, jog dabar šalyje tikrų lietuviškų bičių beveik neliko, nes jas išstūmė atvežtinės. Be to, vietinės veislės natūraliu ar selekciniu būdu susikryžmino su atvežtinėmis, kurios puikiai prisitaikė prie Lietuvos sąlygų. Dabar mūsuose vyrauja Austrijos Alpių bičių veislė - karnikas.
Nors šiemet daugelis stebėjosi neįprastomis gamtos išdaigomis, tačiau šios pasirodė ypač palankios bitėms. Neįtikėtinai šiltas sausis leido jaunoms bitelėms anksti pradėti skraidyti ir taip pramankštinti bei sutvirtinti savo sparnelius. Vėliau orai atšalo ir vabzdžiai ilsėjosi iki "antrojo" pavasario. O tuomet beveik vienu metu pražydo daugybė žiedų. Tad medunešis šiemet buvo ilgas ir nepertraukiamas, todėl bitės zujo po pievas ir laukus be poilsio. Nenuostabu, kad ir medaus kiekis avilių koriuose pilnėjo neįtikėtinai greitai, tad bitininkams teko dažniau kopinėti šviežią medutį. Profesorius A. Mikelėnas savo septynias bičių šeimynas įkurdino tiesiog Veterinarijos akademijos kieme ir ne tik atidžiai stebėjo savo augintines, bet ir mokė prieš metus vėl atkurtos bitininkystės specializacijos studentus. Nuo naujųjų mokslo metų bitininkystės studijas pasirinkę studentai galės jas tęsti ir magistrantūroje. Jiems padės profesoriaus A. Mikelėno bitelės - mokytojos, kurios leidžia stebėti jų gyvenimą ir dar neįgėlė nė vienam studentui. Tuo įsitikino ir "Akistatos" korespondentai, stovėję prie pat avilių, iš kurių bitininko tinkelio niekada nedėvintis profesorius plikomis rankomis kilnojo šiais vabzdžiais aplipusius korius. Pats A. Mikelėnas tikina, kad per visą savo praktiką tik kartą buvo sugeltas daugiau nei dešimties bičių, tačiau kadangi nėra alergiškas bičių nuodams, jokių pasekmių nepajautė. Pasak daugelio leidinių apie bites autoriaus, šie vabzdžiai taikūs iš prigimties ir nepuola žmonių, jei šie jų nesuerzina pasikvepinę bitėms nepatinkančiais kvepalais, spardydami avilius ar atsistoję bičių pakilimo trasose. Bitės tarsi nujaučia prie jų besiartinančiųjų tikslus ir atitinkamai reaguoja. Nors, kita vertus, negailestingiausiai jas apiplėšia patys bitininkai atimdami medų. Kuo daugiau medaus išimama, tuo daugiau bitės jo prineša.
Šiemet A. Mikelėno aviliai buvo sveriami visuomet tuo pačiu paros metu, tad paaiškėjo, kad kas dieną jie pasunkėdavo net devyniais kilogramais. Tai reiškia, kad būtent tiek žiedų nektaro sunešdavo pilkosios darbštuolės, nors kiekviena jų vienu reisu "pakelia" tik apie 70 miligramų krovinio. Kadangi šiemet visur apsčiai žydėjo kiaulpienės, avietės ir kiti medingieji augalai, bitelės per "pamainą" išskrisdavo po 30 kartų vietoj įprastų dešimties. Todėl ir koriai aviliuose pildėsi beveik trečdaliu greičiau nei kitais metais. Tačiau kol kasdien suneštus devynis kilogramus nektaro bitelės fermentuodamos paversdavo medumi, korių akutėse jo likdavo tik penktadalis pradinio kiekio. Kai subrandintą medų bitės užakiuodavo koriuose, bitininkams telikdavo juos kuo dažniau išimti ir išsukti. Nespėjančiuosius to atlikti gelbėjo daugiaaukščiai aviliai, kuriuos galima kopinėti rečiau.
Didesnė nei įprasta drėgmė liepų žydėjimo metu gerokai pagausino daugelio vertinamą liepų medaus derlių, nors specialistai ragina vartoti ir kitus sveikatai labai naudingus bičių produktus: pienelį, duonelę, pikį bei žiedadulkes. Specialiu būdu ištraukiamas bičių pienelis, kuriuo jos maitina lervutes, jau seniai pripažintas ne tik labai maistingu, bet ir yra puikus vaistas, stiprinantis organizmo imuninę sistemą, gerinantis vyrų ir moterų lytinę potenciją. Bičių pikis laikomas natūraliu antibiotiku, gydančiu įsisenėjusias žaizdas ir skrandžio opas, todėl vartojamas tiek išoriškai, tiek į vidų.
Tačiau kuo daugiau vertingųjų bičių produktų paimama, tuo daugiau reikia jomis rūpintis, kad atšalus orams sparnuotosios neliktų be maisto. Nors dabar ratuotosios vis dar išskrenda iš avilių ieškodamos vis rečiau aptinkamų žiedų, avilių svoris pastebimai mažėja. Tai reiškia, kad bitės jau pradėjo maistui naudoti žiemai sukauptas atsargas ir jas būtina nuolat papildyti vabzdžius maitinant paprastu ar specialiai fermentuotu cukrumi. Šiuo metu bitininkams darbas darbą veją, nes ir avilius jau pats laikas ruošti žiemai juos apšiltinant, nuardant papildomus aukštus bei siaurinant meduves. Šiemet daugelis bičių šeimų sunešė po 50 ar net daugiau kilogramų medaus, todėl ir jo kaina, kaip prognozuoja Kauno bitininkų draugijos pirmininkas Juozas Jankauskas, neturėtų viršyti 12 litų už kilogramą. Tačiau metų bitininku išrinktas Žemės ūkio universiteto dėstytojas Algirdas Amšiejus ragina savo kolegas neskubėti medaus parduoti, jei tik jie turi tinkamas sąlygas jį laikyti. Nes kiti metai gali būti ir ne tokie geri...
