Ji - graži ir bjauriai kaprizinga. Ji - silpna ir stipri. Jos jėga - silpnumas. Ji – pats gėris ir blogio įsikūnijimas. Ji – angeliškai miela ir velniškai protinga. Ji ne tokia kvaila, kad rodytų savo protą.
Ji puikiai žino, kad vyrą ilgai veikia jos padarytas įspūdis. Ir niekada nesivargina įtikinėti, jog jis klysta.
Jai reikia arba visko, arba nieko, arba ir viena, ir kita kartu.
Jos negalima suprasti, tačiau niekaip negalima nesuprasti. Ją galima vienu metu mylėti ir nekęsti.
Vienos katastrofos atstumu joje gyvena kitas žmogus.
Jos žavi burnytė būna panaši tai į rožės žiedlapį, tai į krabo žnyples.
Ji gali aprėpti neaprėpiama ir kasdien tai daro.
Ji iš nieko gali sukurpti puikias salotas, madingą drabužį ir siaubingą tragediją.
Ji nori meilės, rūpesčio, švelnumo, žavėjimosi ja ir garbinimo. Tačiau gėlėms reikia ir lietaus.
Ji visą gyvenimą ieško savo antrosios pusės, tačiau ją radusi visą likusį laiką apgailestauja dėl savo sudaužytos vienatvės.
Ji žino, kad santuoka gerai tik iki vestuvių. Ji žino, kad yra dvi meilės rūšys: platoniška ir kiaulystė. Jai meilė – lemtinga dvikova, kurioje vienas – nugalėtojas, kitas – nugalėtasis. Be to, nugalėtasis visada būna vyras. Dar daugiau, ji žino, kad meilė – taip pat ir teorema, kurią kasdien reikia iš naujo įrodinėti. Todėl ji renkasi vyrus, kurie kartu yra genijai ir visų sričių talentai, žinodama, kad tokių nebūna. Bet tai jos nesustabdo.
Vėliau ji kenčia subyrėjus dar vienai oro piliai. Jos kančios dažniausiai pasireiškia galingu ašarų srautu, prieš kurį Niagaros krioklys atrodo vaikiška išdaiga. Jos raudos, kurių priežastis – sudaužyta širdis, beveik tokios pat stiprios, kaip ir dėl nulūžusio nago.
Ji gali sugadinti bet kokius santykius, paprasčiausiai pradėjusi juos aiškintis. Ji niekada nemeluoja sakydama tiesą, slėpdama ją po nereikšmingumo skraiste. Žodis „niekada“ jai gali turėti skirtingą reikšmę, priklausomai nuo situacijos.
Ji - pavydi. Jos pavydas gimsta kartu su meile, tačiau nesibaigia kartu su ja. Ji žino, kad pinigai laimės neatneša, tačiau paguodžia nelaimėje.
Logika nėra stipriausia jos vieta. Pasaulis skuba į vieną pusę, o jos mintys – į kitą. Ji nemoka tylėti.
Ji - praktiška. Kai ji užsinori sužinoti, ar ilgai tęsiasi laikas, paprasčiausiai perka baldus išsimokėtinai. Kai užsinori, kad diena greičiau prabėgtų, pradeda bartis su vyru.
Ji – paradoksali. Ji nekenčia garsaus telefono tylėjimo. Ji žino, kad prietarai – ne į gera. Jeigu ji nežino, ką veikti darbo metu, ji dirba.
Ji turi labai daug silpnybių, ir būtent todėl jai taip malonu kitų jas matyti.
Ji dosniai dalija patarimus bet kokia proga.
Jai reikia atminties, kad gruodį įkvėptų rožių aromato, ir, žinoma, kad tam tikromis situacijomis galėtų įgelti.
Ji išgyvena dėl to, ko iš principo net negalėjo būti.
“Klaipėda” (www.klaipeda.daily.lt)
