Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Beveik tris dienas tėvas su nepilnamete dukra dirbo normaliam žmogui sunkiai suvokiamą "darbą" - pjaustė, smulkino mirusios moters kūną į gabalėlius, trupino kaulus ir viską leido į kanalizaciją. Ko negalėjo "praryti" klozeto vamzdžiai - krovė į polietileninius nepermatomus maišus ir skandino Neryje... Tai ne ištrauka iš kokio siaubo filmo. Tai baisus 1999 metų kovo 1 dieną Jonavoje įvykdytas žiaurus nusikaltimas. Taigi praėjus daugiau nei pustrečių metų teismas proceso dalyvius privertė dar kartą prisiminti šios sunkiai suvokiamos žmogžudystės, o ypač - lavono naikinimo detales.
Paslaptingas dingimas
1999 metų kovo 1 dieną dingo 48 metų jonaviškė Viktorija Adler. Nedidelio ūgio, simpatiška, liekna, jaunatviškai (apie 30-35 metų) atrodanti moteris su dukra Svetlana gyveno dviese išsinuomotame bute. Kai vakare dukra grįžo iš darbo, buto duris rado užrakintas. Vidun jos niekas neįsileido. Kiek pavaikščiojusi Svetlana sugrįžo vėl. Deja, nei tą patį vakarą, nei ankstyvą kitos dienos rytą buto durų niekas taip ir neatidarė. Mergina buvo priversta eiti pas buto šeimininkę prašyti kito rakto. Po keturių parų, pasitarusi su tuo metu karinę tarnybą Kaune atlikusiu broliu Vladžiu, Svetlana kreipėsi į policiją ir pranešė apie motinos dingimą. Tų pačių metų balandžio 2 dieną buvo paskelbta dingusiosios paieška.
Pasikeitė pavardes ir vardus
Iš tiesų dingusioji iki 1997 metų vadinosi Nadežda Družinina. 1992-aisiais pasikrikštijusi ji pasikeitė vardą ir tapo Viktorija, na, o vėliau, po skyrybų (iš tiesų su vyru kartu negyveno jau 10 metų), moteris pasikeitė ir pavardę - tapo Adler (manė, kad tai tikroji jos senelių pavardė). Viktorija labai nekentė buvusio sutuoktinio ir nenorėjo visą likusį gyvenimą nešioti jo pavardės. Po šio motinos žingsnio savo pavardes pasikeitė ir abu Viktorijos vaikai - dukra (23 m.) bei dvejais metais vyresnis sūnus.
Fatališkas tikėjimas
Tadžikijoje gimusi V. Adler dirbo gydytoja epidemiologe. Paskutinė darbovietė - Kauno visuomenės sveikatos centro Prienų filialas. Buvę bendradarbiai ją apibūdino teigiamai, tačiau pabrėžė, jog kolegė buvo fatališkai religinga, su bendradarbiais mėgo diskutuoti religinėmis, filosofinėmis temomis. 1997 metais Viktorija susipažino su jonaviškiu Anatolijumi Volovičiumi (41 m.), kuris turėjo šeimą, augino dukrą bei sūnų. V. Adler dukra Svetlana tikino, jog motina šiuo vyru labai pasitikėjo, planavo bendrą gyvenimą, laukė jo sutikimo gyventi kartu.
Platoniška draugystė
Buvęs ilgametis AB "Achema" darbuotojas, vėliau - individualios įmonės savininkas Anatolijus Volovičius neneigė, jog bendravo su V. Adler (susipažino per jos dukrą). Dėl šios draugystės tarp Anatolijaus ir jo žmonos Jelenos kildavo nesutarimų. Pastaroji tvirtino, jog 1998 metais jos sutuoktinis susipažino su moterimi (kaip vėliau paaiškėjo - V. Adler), kuri esą po kurio laiko jam labai įgrisusi, nes nuolat kalbėjusi religinėmis temomis. Viktorija dažnai skambindavo vyrui, užeidavo pas jį į namus. Kartą, kuomet paprašiusiai pakviesti Anatolijų Jelena atsakė, jog vyro nėra namuose, V. Adler labai supyko, neigė esanti Anatolijaus meilužė ir tvirtino, jog juos sieja daug kilnesni reikalai, o tikroji vyro paskirtis - ne išlaikyti šeimą. Jis turi tarnauti Dievui kaip Angelas sargas. Išgirdusi tokius svaičiojimus Jelena paprašė moterį išeiti ir palikti jos vyrą ramybėje.
Pašalino, nes trukdė šeimai
Kas atsitiko 1999 metų kovo 1 dieną, ilgą laiką žinojo tiktai Anatolijus Volovičius ir jo nepilnametė dukra Liudmila (jai dabar 18 metų). Bylą nagrinėjant teisme A. Volovičius pasakojo, jog jau 1999 metų vasario mėnesį buvo nusprendęs nutraukti santykius su V. Adler (ir apie tai buvo jai pasakęs), nes ši gerokai įgriso savo kalbomis religine tematika. Lemtingąją kovo 1-ąją jam į namus paskambino Viktorija ir pasakė labai norinti pasikalbėti. Nors Anatolijus turėjo mažai laiko, tačiau sutiko, kad moteris ateitų pas jį į butą. Deja, vos susitikę jiedu susipyko. Vyriškis ėmė vyti moterį iš savo buto, tačiau ši nėjo. Tuomet susiruošė išeiti jis pats, tačiau V. Adler, priartėjusi iš nugaros, bandė jį sulaikyti. A. Volovičius sukdamasis ranka stūmė ją nuo savęs, tačiau užkliudyta moteris nukrito ant grindų. Vyriškis manęs, jog ji galėjo galva atsitrenkti į sienos kampą. Gulėdama ant nugaros moteris gaudė orą, buvo matyti, jog ji rimtai susižalojusi. Kaip buvo iš tiesų, neaišku, tačiau tokia buvo teisiamojo versija. Deja, A. Volovičius nepuolė ieškoti medikų pagalbos. Palikęs moterį gulėti, A. Volovičius nuėjo į mokyklą ir paprašė iš matematikos pamokos išleisti jo dukrą Liudmilą. Eidamas su ja namų link, vyriškis užėjo į barą, išgėrė vyno. Kai jiedu pravėrė savo buto duris, V. Adler gulėjo negyva. Po jos galva telkšojo kraujo balutė. Mergaitė tuoj pat išvalė kraują. Paklaususi tėvo, kodėl šis nužudė moterį, dukra išgirdo atsakymą, jog V. Adler trukdė jų šeimai, kad ji psichiškai nesveika ir kitaip nebūtų nuo jo atstojusi.
Nužudytosios smulkinimas
Paaiškinęs, jog Liudmila privalės padėti jam atsikratyti lavonu, pirmiausia tėvas paliepė jai išsirengti - kad neišsikruvintų. Tą patį padarė ir jis pats. Pasėdėję nuogi kambaryje, pasiklausę muzikos ir kiek nusiraminę, jiedu ėmėsi darbo. Pirmiausia nuo lavono nuplėšę drabužius, įvertę į vonią ir ėmęsi mėsinėti. Mergaitė smulkino nužudytosios kūną į mažus gabalėlius, o tėvas juos mėtė į klozetą... Toks darbas vyko beveik tris dienas. Smulkindamas kaukolę A. Volovičius rado tris auksines dantų karūnėles. Jas atidavė dukrai ir liepė paslėpti, vėliau žadėjo iš jų padaryti auskarus. Likusius stambius kaulus vyriškis sudėjo į du maišus ir vėliau paskandino Neryje. Keista, kad nieko įtartina savo namuose nepastebėjo iš darbo grįžusi teisiamojo žmona Jelena Volovič. Juk keletą dienų lavono likučius tėvas su dukra laikydavo balkone, sukrovę į maišus bei ant viršaus užmetę nužudytosios drabužius.
Pasikeitė tėvo ir dukros elgesys
Po šių įvykių pasikeitė tiek tėvo, tiek dukros elgesys. A. Volovičius visiškai užsisklendė, su niekuo nenorėjo bendrauti, dažnai atsisėsdavo į savo automobilį ir vienas girtaudavo. Tą pastebėjo ne tik žmona, bet ir kaimynai. Liudmila taip pat buvo sudirgusi, įsitempusi. Vienam savo draugui ji buvo pasakojusi, jog tėvas nužudė moterį, kurios kūną ir ji pati padėjo smulkinti, tačiau vaikinukas negalėjo patikėti, jog tai tiesa... Beje, Liudmila su tėvu visuomet geriau sutardavo - motina jos akyse autoriteto neturėjo. Dar besimokydama 10 klasėje mergaitė ėmė bėgti iš pamokų, pradėjo valkatauti, kelioms dienoms dingdavo iš namų. Anksčiau Liudmila buvo teigusi, jog kadaise tėvas su ja lytiškai santykiavęs, seksualiai priekabiavęs, tačiau vėliau visa tai paneigė - tvirtino, jog buvo supykusi ant tėvo ir norėjo jam atkeršyti. Be to, mergaitė ne kartą bandė nusižudyti - nuodijosi, skandinosi, pjovėsi venas.
Nuosprendis
Kauno apygardos teismas iš surinktos medžiagos padarė išvadą, jog teisiamasis moterį nužudė tyčia. Tačiau buvo pripažinta, jog nei A. Volovičius, nei jo dukra neturėjo tikslo išniekinti lavoną, o jį smulkindami tiktai bandė nuslėpti nusikaltimą. Teismas A. Volovičių apkaltino vagyste - juk jis pagrobė tris auksines dantų karūnėles... Pritaikius Amnestijos įstatymą, pirmą kartą teisiamam vyriškiui buvo paskirta dešimties metų laisvės atėmimo bausmė. Nuteistasis taip pat turės atlyginti ir 600 litų žalą nukentėjėlės vaikams už kitas dvi auksines karūnėles, nes vieną iš jų teisiamasis atidavė pareigūnams...
Šį teismo nuosprendį A. Volovičius jau spėjo apskųsti. Jis paprašė kaltinimą tyčiniu nužudymu perkvalifikuoti į nužudymą dėl neatsargumo.
