Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Pastaruoju metu lyg iš gausybės rago pasipylė pranešimų apie iš namų išėjusius ir nesugrįžusius vaikus. Visa laimė, jog didžiąją dalį prapuolėlių po kelių valandų ar dienų pareigūnams pavyksta surasti, gyvus ir sveikus sugrąžinti gimdytojams. Su iš namų linkusiais bėgti vaikais bendrauja ir nepilnamečių reikalų inspektoriai, ir socialiniai pedagogai, ir psichologai, tačiau dažniausiai mažieji keliauninkai net nenori įsiklausyti į teikiamus patarimus, juos menkai tesudomina ir informacija apie tai, kokie pavojai tyko gatvėje...
Melavo, kad buvo pagrobtos
Prieš kurį laiką į Vilniaus rajono PK Paieškos skyrių kreipėsi šio rajono kaime gyvenančių nepilnamečių moksleivių Odetos ir Tatjanos tėvai. Jie pranešė nesulaukę namo iš mokyklos sugrįžtančių dukrelių. Nedelsiant buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, imtasi visų įmanomų priemonių skubiai išsiaiškinti, ar nepilnametės netapo smurto, sunkaus nusikaltimo aukomis. Deja, pareigūnų darbas vis nedavė rezultatų... O štai po savaitės į policiją vėl atvykęs vienos iš minėtų moksleivių tėtis paprašė paiešką nutraukti, nes dukra, kaip ir jos draugė, girdi, jau namuose.
Niekas taip lengvai tyrimų nenutraukia - reikia išsiaiškinti, kur mergaitės buvo, ką veikė, ar per šį laiką joms nieko bloga nenutiko. Nepilnamečių reikalų inspektorės kabinete šiedvi panelės papasakojo detektyvą primenančią istoriją. Jos, girdi, ryto metą išsiruošė į mokyklą, stotelėje laukė autobuso. Rytas pasitaikė kaip niekad šaltas, tad merginos labai nudžiugo, kai privažiavo lengvasis automobilis, vairuotojas pasisiūlė pavėžėti. Automobilio salone esą buvęs dar vienas vyriškis. Jis keleivėms pasiūlęs cigarečių. Vos šios užtraukė dūmą - ir prarado sąmonę! Odeta ir Tatjana tvirtino "atsičiuchinusios" dideliame mieste, tačiau ne Vilniuje. Geriau apsidairiusios suprato, kad sėdi privačiame dviaukščiame name, aplink - daug suaugusių vyrų. Šie iškart atėmė merginų mobiliuosius telefonus, įsakė nebandyti niekur bėgti - antraip tvirtino parduosią arba atiduosią suteneriams. Abi panelės nemirksėdamos tvirtino, kad tame name, kaip esą vėliau sužinojo, Kauno mieste, prievarta buvo laikomos lygiai penkias paras. Valgyti gavo, tačiau nei smurto, nei seksualinės prievartos per visą šį laiką nepatyrė. Galiausiai vienai pagrobtai merginai atseit pavyko išmušti kambario langą, ir abi sėkmingai paspruko bei šiaip ne taip pasiekė namus.
Patyrę pareigūnai iškart suprato, kad panelės arba kažką bando nuslėpti, arba meluoja - jų parodymai daugelyje epizodų nesutapo, be to, paprašytos patikslinti, ką sakiusios anksčiau, jos ir pačios imdavo painiotis. Nė viena pagrobtoji neprisiminė, kokia buvo automobilio markė, spalva ar valstybiniai numeriai, kaip atrodė pagrobėjai ir t. t. Ir tik supratusios, kad pareigūnai į šią "pagrobimo istoriją" sureagavo itin rimtai bei įspėtos apie atsakomybę už melagingą pranešimą apie nusikaltimą, "pagrobėjų aukos" prisipažino viską išsigalvojusios - niekas jų nebuvo pagrobęs! Toliau aiškinantis nustatyta, kad abi moksleivės, užuot tupėjusios klasėje, nusprendė prasiblaškyti su draugais - nuvyko į gretimą kaimą ir kone savaitę ūžavo... O kai linksmybės atsibodo, baimindamosi, kad namuose už "daugiadienes gastroles" klius, bendromis jėgomis sukūrė "pagrobimo" istoriją...
Anot Vilniaus rajono PK pareigūnės Vidos Kondratavičienės, ėmus gilintis į merginų pabėgimo iš namų priežastis paaiškėjo, kad vienoje šeimoje jau seniai yra problemų tarp nepilnametės moksleivės ir jos patėvio. Tomis dienomis, kai panelė, pasivadinusi į kompaniją draugę, dingo iš namų, jos motina buvo išvykusi į užsienį. Tuo paauglė ir pasinaudojo, mat labai nenorėjo paklusti tvarkos ir drausmės reikalaujančiam patėviui.
- Sunku paaiškinti, kodėl vaikai pasirenka tokią protesto formą, - svarstė V. Kondratavičienė. - Juk po tokių "žygių" problemos šeimoje neišnyks - tik dar jų padaugės... Be to, kaip matyti ir iš kitų atvejų, vaikų negąsdina jokie su valkatavimu susiję pavojai - kad paklius nusikaltėliams į rankas, kad smarkiai nukentės, patirs skaudžius išgyvenimus... Toks jau vaikų mąstymas: jei kas ir atsitiks - tik ne man...
Formaliai lyg ir būtų galima administracine tvarka nubausti nepilnametes dukras netinkamai auklėjančius tėvus. Tačiau pareigūnai to daryti neskuba. Ir taip, girdi, gimdytojams atžalėlės sukelia aibę rūpesčių... Nebaudžiami ir bėgliai. Na, nebent jie pradėtų dažnai, piktybiškai bėgti iš namų - tuomet grėstų patekti į specialiąją vaikų auklėjimo ir priežiūros įstaigą.
Vietoj mokyklos - pas draugus
- Tik jau nerašykite, kur Andriukas gyvena - vaikas toks jautrus, nežinia, kaip po to sureaguotų, - "Akistatos" žurnalistės paprašė viename Žemaitijos miestelyje dirbanti pedagogė, Andriaus klasės auklėtoja.
Andriukas - tai šešiolikmetis vidurinės mokyklos moksleivis, kuris vasario pradžioje išėjo į mokyklą ir... dingo. Tėvai iškart - į policiją. Kadangi paauglys - jautraus būdo, uždaras, pareigūnai ir tėvai sunerimo, kad nebūtų nutikusi pati baisiausia nelaimė... Tačiau jau kitądien paaiškėjo, kad šešiolikmetis - gyvas ir sveikas, tačiau toli nuo namų - beveik už šimto kilometrų! Jaunuoliui, matyt, atsibodo eiti į mokyklą ir jis su draugu patraukė pas pastarojo giminaičius. Ir tėvai, ir mokyklos, kurioje Andrius mokosi, pedagogai neslėpė nuostabos - toks, girdi, ramus, geras berniukas ir taip lengvabūdiškai pasielgė - niekam nieko nesakęs išlėkė į kitą Lietuvos kraštą, savo paslaptingu pradingimu artimiesiems įvarė tiek baimės ir nerimo! Kadangi tai buvo pirmas kartas, tėvai ir pedagogai viliasi, kad vaikinas padarys tinkamas išvadas ir daugiau panašių problemų nesukels.
Tokios pačios bėdos prieš keletą dienų ištiko ir vieną kauniečių šeimą. Rytą motina savo šešiolikmetę dukrelę nuvežė į mokyklą, tačiau panelė namo nesugrįžo. Motina vaiko laukė dvi dienas - tik tada atvyko į Santakos PK. Nepilnametės dukters ieškančios kaunietės pareiškimas iškart buvo perduotas kolegoms į Šilainių nuovadą, pradėtas ikiteisminis tyrimas. Pareigūnai, be abejo, atkreipė dėmesį, kad motina į policiją kreipėsi ne iškart - galima numanyti, kad panašių bėdų šioje šeimoje jau buvo nutikę, kad dukters dingimas - ne pirmas...
Dukrelė atsirado. Kaip ir buvo spėjama, "užtruko" pas drauges. Pareigūnai šiam tyrimui padėjo tašką, tačiau nesunku numanyti, kas dedasi nepilnametės šeimoje - juk kilo toks sąmyšis...
Vaiko elgesys - situacijos šeimoje atspindys
Anot Vilniaus miesto savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnybos vyr. specialistės Valderezos Sadauskaitės, vaikai iš namų bėgdavo ir anksčiau, tačiau tada tėvai rečiau kreipdavosi į policiją. Pastaruoju metu, kai gatvėje įvyksta tiek daug nusikaltimų, tėvai ėmė baimintis, kad nežinia kur besibastantis vaikas nenukentėtų, netaptų nusikaltimo auka.
Specialistės nuomone, tėvai per mažai skiria vaikams dėmesio - dėl to, šiems pereinant į paauglystės, brendimo laikotarpį, ir prasideda panašios problemos. Tėvai esą klaidingai mano, jog svarbiausia vaiką viskuo aprūpinti, duoti jam pakankamai pinigų. "Jam nieko netrūko," - tokia frazė, girdi, išsprūsta iš daugelio savo paauglių vaikų nesugaudančių gimdytojų lūpų. Tačiau kai pasiteiraujama, kada tėvai su vaiku paskutinį kartą atvirai ir nuoširdžiai pasikalbėjo, aptarė mokslus, vaiko pomėgius, laisvalaikį ir panašiai, dažnas tėvelis ar mamytė esą tik pečiais sugūžčioja - mes, girdi, neturime kada, esame be galo užsiėmę... O vaikas, anot V. Sadauskaitės, tėvų nepriežiūrą pajunta labai greitai ir, kas blogiausia, suskumba tuo pasinaudoti - bendravimo ir meilės stoką siekia kompensuoti gatvėje...
Pajutęs laisvę, vaikas, girdi, jos siekia vis daugiau. O kai tėvai pagaliau susizgrimba per didelį sūnelio ar dukrelės savarankiškumą slopinti, neretai būna jau vėlu - prasideda nesutarimai, konfliktai. Ir, be abejo, protesto "žygiai"...
- Vaiko elgesys - tai situacijos šeimoje atspindys, - įsitikinusi V. Sadauskaitė. - Todėl kilus panašioms problemoms aš stoju vaikų pusėn. Mat jei šeimoje būtų viskas gerai, vaikai iš namų tikrai nebėgtų...
Be šeimos, anot V. Sadauskaitės, daug kas priklauso ir nuo to, kaip vaikas jaučiasi mokykloje - ar čia turi draugų, ar nejaučia pažeminimo, patyčių, ar niekas neskriaudžia. Jei vaikas mokykloje jaučiasi nesaugus, nėra ko stebėtis, jog šios įstaigos ilgainiui ims vengti. O kad dėl mokyklos nelankymo nereikėtų aiškintis tėvams - reikia dingti iš namų... Nieko nepadarysi - toks vaiko supratimas.
Pasitaiko, kai vaikus bėgti iš namų priverčia tam tikros aplinkybės - atsakomybės už vagystę ar kitą įvykdytą nusikaltimą baimė, protestas dėl patirtų nuoskaudų šeimoje, psichikos sutrikimai (anot pareigūnų, pranešimų apie dingusius nepilnamečius padaugėja per pilnatį). Bėgdami iš namų vaikai esą tarsi bando pabėgti nuo susidariusios keblios situacijos, tačiau tik dar giliau įklimpsta į bėdą...
Anot vyr. specialistės, išvadų nenorintys daryti nepilnamečiai bėgliai apgyvendinami specialiuosiuose vaikų auklėjimo ir globos namuose. Nors visuomenėje vyrauja nuomonė, kad tokiose įstaigose vaikai išmoksta visko, kas blogiausia, V. Sadauskaitė su tuo kategoriškai nesutinka. Ten su problemiškais paaugliais esą dirba įvairių sričių specialistai, ten jie prižiūrimi, mokomi, be to, yra apsaugoti nuo aplinkos pavojų.
Pabėgai - ir žinokis
Kauno nepilnamečių socialinės pagalbos ir prevencijos centro inspektorė Lolita Stulginskienė informavo, jog šiomis dienomis centre laikinai įkurdinta 15 mergaičių ir 4 berniukai, kurie į šią įstaigą pateko dėl dažno pabėgimo iš namų, valkatavimo, nenoro lankyti mokyklą. Bene liūdniausia, anot inspektorės, yra tai, jog pasitaiko, kai informuoti apie sulaikytus nepilnamečius bėglius tėvai atsisako atvažiuoti į Kauną jų pasiimti. Girdi, pabėgo - tai dabar tegu žinosi... Kiti teisinasi neturį kelionei pinigų (į centrą vaikai patenka iš visos respublikos). Kai tokie tėvų ir vaikų santykiai, apie tarpusavio prisirišimą, dvasinį ryšį, tėvišką meilę, girdi, belieka tik svajoti...
Inspektorė L. Stulginskienė paminėjo sukrečiantį atvejį: jau tris kartus į centrą pateko simpatiška mergaičiukė. Ji gyvena tik su motina - stipriai pasiligojusia pirmosios grupės invalide. Motina norėtų, kad dukra nuolat būtų šalia, kad jai, ligonei, patarnautų. Be to, moteris labai išgyvena, kad tik jos mylimai dukrytei nenutiktų kas bloga - draudžia lankytis pas drauges, eiti į vakarėlius. Štai paauglė ir pradėjo protestuoti: neišleidi gražiuoju - pabėgu... Beje, toji simpatiška mergaičiukė centro darbuotojoms tiesiai šviesiai pareiškė: "Bėgu iš namų dėl to, kad mama neleidžia, kur aš noriu". Dar blogiau, kad ši panelė nenori ir į mokyklą... Šiuo metu su ja daug dirba psichologai, socialiniai darbuotojai - gal ilgainiui paauglės požiūris pasikeis į gerąją pusę?
Inspektorė L. Stulginskienė paneigė visuomenėje vyraujančią nuomonę, esą dažniausiai iš namų bėga neturtingai gyvenančiose, asocialiose šeimose augantys vaikai. Pasitaiko, be abejo, ir tokių atvejų, tačiau ne ką mažiau bėglių būtų galima suskaičiuoti ir iš pasiturinčiųjų. Antai viename Suvalkijos rajono centre gyvenantis penkiolikmetis aprūpintas kur kas geriau nei dažnas jo bendraamžis - madingai aprengtas, kasdien gauna kišenpinigių, turi puikų kompiuterį ir t. t. Nepaisant to, vaikas dingo iš namų. Centro darbuotojams bėglys prisipažino taip pasielgęs vien dėl to, kad motina į namus priėmusi patėvį. Tiesa, šis berniukas buvo išsikraustęs gyventi pas savo tikrąjį tėvą, tačiau ten irgi ilgai neišbuvo. Trumpai tariant, vaikas turi rimtų elgesio problemų, su kuriomis bandys padėti susidoroti centro specialistai. Be jokios abejonės, rezultatų pavyks pasiekti tik tuo atveju, jei vaikas suvoks savo poelgių beprasmybę, jei ir pats norės pasikeisti...
