Naujajame LRT sezone vėl matysime žiūrovų jau spėtą pamėgti filosofą Leonidą Donskį. Praėjusį sezoną sėkmingai debiutavęs “Kultūros namų” pokalbių laidoje, šįsyk jis žiūrovus pakvies vertinti jo paties autorinę pokalbių laidą “Be pykčio”.
Šioje laidoje turėtų dar ryškiau atsiskleisti šio intelektualo gebėjimas patraukliai ir žaismingai gvildenti ne tik mokslo ir kultūros temas, bet ir analizuoti visuomenės procesus, atskleisti jo kalbinamų žmonių individualybę.
Gerbiamasis profesoriau, per pastaruosius metus savo akademinę karjerą siejote su Vakarų universitetais. Pernai grįžote į Lietuvą ir apsigyvenote Kaune. Per tą laiką buvote matomas ne tik TV laidoje, bet ir skaitėme jūsų publicistinius straipsnius, aktyviai dalyvavote akademinėje ir visuomeninėje veikloje. Gal galėtumėte “Omni Laiko” skaitytojams plačiau atskleisti savo intriguojančios “akademinio klajoklio” biografijos faktus?
Nors dabar gyvenu Kaune, tačiau esu klaipėdietis, gimęs Klaipėdoje 1962-aisiais. Likimo valia tapau klajūnu ir kosmopolitu, bet prieš tai gyvenau gimtojoje Klaipėdoje ir dirbau šio miesto universitete. Baigiau tuometinės Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetus, kuriuose studijavau lietuvių kalbą, literatūrą ir teatro režisūrą. O vėliau aistra filosofijai nuvedė mane į Vilniaus universitetą, kuriame, stažuodamasis Filosofijos katedroje, įstojau į aspirantūrą (dabar doktorantūrą), ją sėkmingai baigiau ir apgyniau daktaro disertaciją. 1990 m. grįžau į besisteigiantį Klaipėdos universitetą. 1997 m. prasidėjo mano antroji, vakarietiškoji, karjera. Tada, turėdamas tam daugelį priežasčių, pradėjau keliauti. Gyvendamas Švedijoje, Suomijoje, JAV, Didžiojoje Britanijoje dirbau akademinį darbą, buvau tyrinėtojas ir dėstytojas, angliškai parašiau tris knygas, kurias išleido žinomos Vakarų leidyklos. Helsinkio universitete apgynęs antrą doktoratą, po kelerių metų klajūniško gyvenimo vėl sugrįžau į Lietuvą ir, kaip mano draugai juokauja, “įsisavinu” trečiąjį rimtąjį miestą Lietuvoje - Kauną. Vilniuje teko gyventi, klaipėdietis esu nuo gimimo, o dabar tapau kauniečiu. Šiemet pradėjau vadovauti Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos katedrai. Visada buvau akademinis žmogus ir tik mano papildomos aistros, susijusios su muzika ir apskritai su menu, visada mane artino su meno žmonėmis.
Kaip jus, žmogų, parašiusį net septynias knygas ir tiek daug pasiekusį akademinėje veikloje, patraukė darbas televizijoje?
Tai buvo gan netikėtas pasiūlymas. Tačiau ir anksčiau jaučiau, kad man patinka bendrauti su televizijos žmonėmis: sekėsi pokalbiai, niekada nebijojau kameros, radijo ir televizijos žurnalistams buvau “lengvas” pašnekovas. Kita vertus, perniek nenuėjo ir režisūros bei aktoriaus meistriškumo studijos. Ir jeigu dabar televizijoje ne per prasčiausiai atrodau, tai ne tik dėl to, kad turiu ką pasakyti, bet ir todėl, kad moku valdyti dėmesį. Taigi pernai, gavęs pasiūlymą vesti “Kultūros namų” diskusijų laidą, sutikau - man tai buvo įdomus nuotykis. Nuotykis, kuris po to natūraliai atvedė prie minties, kad pirmą kartą savo galiu kreiptis į daugiatūkstantinę auditoriją ir galiu tai daryti ne tiesmukai, ne programų ar manifestų kalba, bet kaip laidos vedėjas, kuriantis diskusijų erdvę ir atveriantis įdomius pašnekovus bei temas. Supratau, kad televizija yra ne tik avantiūra, bet ir unikali, paties likimo duota galimybė pasakyti tai, kas man atrodo svarbu.
Jūsų vesta “Kultūros namų” diskusijų laida sulaukė didelio žiūrovų susidomėjimo, tačiau jos jau nematysime, kodėl?
“Kultūros namų” laida išliks, tiesiog ji bus kiek kitokia. Su šilčiausiais jausmais prisimenu šią laidą. Esu dėkingas savo buvusiai komandai ir galiu kalbėti apie kūrybinę grupę su simpatija bei pagarba. Kita vertus, nebuvau tos laidos šeimininkas, o tik vedėjas. Tad natūralu, kad gavęs galimybę vesti autorinę laidą sureagavau teigiamai - jaučiuosi esąs ne tik mediatorius ar teletarpininkas, bet ir autorius, realizuojantis savo viziją. Viliuosi, kad naujoji laida bus dar vienas įdomus puslapis kultūros ir pokalbių laidų kontekste.
Jūs intensyviai dirbate rengdamas naują autorinę laidą. Kokia tai laida? Kokią koncepciją klosite jos pamatan?
Naujoji laida, kuri vadinasi “Be pykčio”(ją bus galima išvysti LTV kanalu antradieniais 22 val.) yra kiek platesnio diapazono nei ankstesnioji. Tai kultūros pokalbių ir sykiu visuomeninė publicistinė laida. Vadinasi, orientuojamasi ne tik į kultūros aktualijas ar gelmines problemas, bet ir į svarbius visuomenės gyvenimo reiškinius: pilietinės visuomenės, individo ir visuomenės konflikto, įdomių asmenybių, tapatybės, lietuvybės pasaulyje problemas, kurios mane domina ir turėtų būti įdomios žiūrovams. Pasakyti, kad tai vien kultūros pokalbių laida, negalima todėl, jog tai būtų tiktai labai svarbus, bet vienas aspektas. “Be pykčio” - kultūros laida, turinti labai didelį socialinės analizės užtaisą. Kita vertus, ketinu dirbti ne tik su grupe pašnekovų, bet kartkartėmis kalbinsiu ir vieną žmogų. Šitoks formatas “veidas į veidą” - mano sena svajonė.
Gal galite išduoti paslaptį ir pristatyti kelias pirmąsias savo laidas?
Pavyzdžiui, viena iš pirmųjų laidų turėtų būti rimta “realybės šou” analizė. Koks tai reiškinys šiandieninėje Lietuvoje? Į jį bus pažvelgta pasitelkus teatrologo, kultūrologo, žiniasklaidos ir kino analitiko pozicijas. Vienoje iš laidų bus ir politikų, bet su jais kalbėsimės ne apie politines aktualijas, o apie šiuolaikines partijas ir jų tapatybę bei ideologijų krizę. Kalbėsimės ir su garsiuoju Arvydu Saboniu, bet ne apie Europos čempionatą ar tik apie jo karjerą, o apie sportą ir visuomenę šio unikalaus žmogaus akimis. Mūsų laidos kūrybinė grupė kultūrą supranta plačiai - ir sportas, ir politika yra traktuojami ne kaip nuo kultūros beviltiškai nutolę reiškiniai, bet ir kaip jos dalis.
Kaip jums pavyksta suderinti du darbus - televizijoje ir universitete?
Reikia labai aiškiai apsibrėžti, kiek jėgų ir kiek laiko gali skirti. Neatsakius į šį klausimą, ir viena, ir kita veikla gali virsti kančia. Todėl elgiuosi sąžiningai pats sau, draugams ir kolegoms pasakydamas - kad ir kaip klostytųsi mano gyvenimas, televizija tėra epizodas mano gyvenime. Kol kas tiesiog esu dar nenusibodęs, neseniai atrastas personažas margoje TV galerijoje. Tebesu dar neišeikvotas, juolab juntu, kad Lietuvoje egzistuoja rimtų ir protingų pokalbių ilgesys, tad bandau užpildyti tą nišą. Būsiu laimingas, jei man tai pavyks padaryti. Bet pirmenybę teikiu akademinei sferai, nes visų pirma esu dėstytojas ir tyrinėtojas.
Ką jums pačiam, kaip akademinio sluoksnio atstovui, duoda darbas televizijoje?
Laikydamas save ne pačiu prasčiausiu lektoriumi, įgyju papildomų meistrystės bruožų. Darbas prieš kamerą dar labiau mobilizuoja, padeda geriau valdyti dėmesį ir auditoriją. Kita vertus, sakau tai visiškai atvirai ir nuoširdžiai, savo laiku persirgau liga, kuria užsikrečia beveik visi jauni akademikai. Kalbėjau komplikuota ir beveik nesuprantama kalba. Dabar, laimei, mano rašytinė bei sakytinė kalba neatpažįstamai pasikeitė. Televizija ją pakeitė į dar geresnę pusę. Ekrane negali kalbėti žargonu, turi negadinti kalbos grožio. Sykiu, jei pradėsi kalbėti “makaronizmais” ar medine kalba, iškart patirsi fiasko. Todėl televizija dar labiau apvalė mano paties kalbą. Šiuo aspektu - nauda neabejotina.
Kaip renkatės temas, pašnekovus savo naujajai socialinės-kultūrinės problematikos laidai?
Tai visos mūsų komandos rūpestis. Nors esu laidos autorius ir vedėjas, turiu savo patarėjus bei konsultantus. Kartu darbuojamės su režisieriumi Vaidotu Reivyčiu ir redaktore Birute Garbaravičiene. Susirenkame ir tiesiog “atakuojame smegenis”. Tam, kad pateisinčiau laidos autoriaus privilegiją ir vardą, daugiausiai dalykų siūlau pats. Aptariame temą ir kaip galime realizuoti vieną ar kitą pasiūlymą. Tuomet svarstome galimas pašnekovų kandidatūras. Nemanome, kad mus kaip, pavyzdžiui, “Spaudos klubą” maitins politiniai įvykiai ar skandalai. Turime galvoti apie temas, kurios vienodai jaudintų žmones dabar, po mėnesio ar po pusės metų. Mes turime numatyti ir tai, ko ilgisi kartos, įvairių profesijų žmonės. Gali susidaryti įspūdis, kad “medžiojam” įdomius žmones. Ne, pirmiausia - tema, o tik po to - kas ją geriausiai galėtų atskleisti. Mūsų komanda pareiškia savo kritiką, pastabas, bet galutinį sprendimą palieka man.
Gal galėtumėte palyginti “Kultūros namų” ir “Be pykčio” pokalbių laidas?
Vertinti naują laidą dar ankstoka. “Kultūros namų” laida buvo labai gerai organizuota, jai dirbo didelė profesionali komanda. Viskas buvo tiesiog matematiškai tiksliai suskaičiuota. Bet buvo ir dvylipumo: viena vertus, tai buvo rimtų pokalbių laida, kita vertus, buvo dirbama metodais, kurie vis dėlto skirti reitingui palaikyti. “Be pykčio” bus kitokia. Puikiai suprantame, kad negalima rodyti tik kalbančių galvų, bet pirmiausia rūpinamės ne reitingais, o auditorijos kokybe, labiau orientuojamės į išsilavinusią publiką, pavargusią nuo paviršutiniškumo ir banalybių. Neketiname žūtbūt pervilioti tų, kuriems reikia koridų ar kaktomušos. Kreipiamės į auditoriją, kuri ištikima elegantiškam, mandagiam, bet įdomiam ir intriguojančiam pokalbiui. “Be pykčio” bus labiau kamerinė ir socialiai intymi laida.
Kaip įprasta televizijoje, dažniau matomi žmonės vadinami “žvaigždėmis”. Ar jaučiate didesnį, nei įprasta, susidomėjimą jumis?
Esu tam atsparus. Bet apie tai juokaudami mane buvo įspėję patys televizijos žmonės. Taip, mane atpažįsta gatvėje, užkalbina. Anksčiau buvau žinomas tik kultūros ir mokslo sferos žmonėms, studentams, dabar esu pažįstamas ir televizijos žiūrovams. Tačiau savo profesijos dėka lengvai atsispiriu tuštybei, nes tuščias žmogus niekada negalėtų būti geras dėstytojas ir geras teoretikas. Reikia mylėti savo darbą labiau už save, antraip nieko nepasieksi. Galvoju ne apie žmonių reakcijas gatvėje, o apie tai, kokia bus laida. Laimei, tos mintys apsaugo nuo sugedimo.
Kokie yra jūsų tolesni planai? Buvo kalbama, kad vėl “pabėgsite” iš Lietuvos?
Niekur iš Lietuvos nesirengiu bėgti, čia mano namai. Natūralu, kad esu kviečiamas į Vakarų universitetus skaityti paskaitų, dalyvauti konferencijose ir seminaruose. Šį rudenį teks pabūti Budapešte. Bet tai nė kiek netrukdo mano darbui universitete ir rengiamoms TV laidoms. Atvirkščiai, ryšiai su vakariečiais menininkais ir mokslininkais pasitarnaus praplečiant laidų teminį horizontą, padės atskleisti Lietuvos ryšius su pasauliu. Tolesni planai - kiek galima daugiau jėgų skirti savo profesijai, rašyti naują knygą. Tapęs Filosofijos katedros vedėju Vytauto Didžiojo universitete, jaučiu profesinę pareigą atiduoti nemažai savo energijos katedrai ir studentams. Suprantama, mano gyvenimas su televizija susijęs bus tol, kol gebėsiu būti įdomus, kol turėsiu, ką pasakyti. Jeigu tik pajusiu, kad visa tai virsta rutina arba kad man tenka desperatiškai kovoti, kad žūtbūt išlikčiau žiūrimas, per prievartą savęs tikrai niekam nesiūlysiu.
Kalbėjosi Giedrius Janauskas
