Petras KURMELIS
Klaipėdos uostą paliko visi laivai, kurie gegužės 5 - 16 dienomis dalyvavo Lietuvos teritoriniuose vandenyse ir išskirtinėje ekonominėje zonoje vykusioje tarptautinėje išminavimo operacijoje MCOPLIT 08. Jos metu karo laivai ištyrė apie 420 kv. km. vandenų dugno, surado ir nukenksmino 10 sprogmenų, taip pat buvo rastos ir jūrlapiuose pažymėtos 2 nuskendusių laivų liekanos.
Operacijoje dalyvavo 13 karo laivų ir 2 narų komandos. Lietuvai jose atstovavo minų paieškos ir nukenksminimo laivas "Kuršis" ir vadovavimo-aprūpinimo laivas "Jotvingis". "Kuršis" surado ir sunaikino nuo Antrojo pasaulinio karo likusią torpedą.
Po kiekvienos tokios išminavimo operacijos Lietuvos vandenys tampa saugesni tiek Lietuvai, tiek ir jos svečiams. Manoma, iš viso Baltijos jūroje per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus buvo padėta apie 85 000 įvairių rūšių minų. Daugelis jų išlaikė savo spogstamąją galią. Ypač pavojingos minos, kurių degiklis nestabilus arba pagamintas elektrolitų pagrindu - turi bateriją, kuri gali suveikti bet kurią minutę. Todėl ir šiandien galima drąsiai teigti, kad Baltija pilna pavojų. Tiek rusai, tiek vokiečiai į jūrą sumetė ne tik tūkstančius minų, bet ir skandino sviedinius su cheminiu "įdaru". Visa tai buvo daroma stichiškai, bombos mėtomos kur papuolė. Laivybai šios cheminės bombos netrukdo, tačiau ekologai baiminasi, kad pažeidus jūros dugne gulinčius ginklus gali būti užteršta visa Baltijos akvatorija. Todėl blaiviai mąstantiems žmonėms labai neraminu dėl to, kad rusai su vokiečiais nusprendė Baltijos dugnu tiesti dujotiekį.
Mirtinų ligų sukėlėjai
Sviediniai ir bombos jau pusę amžiaus guli jūros dugne, o jų turinys - daugiausia odą pažeidžiančios dujos ipritas ir liuizitas, taip pat nervus paralyžiuojančios dujos tabūnas. Mokslininkų teigimu, ipritas ne tik pažeidžia odą, bet gali sukelti ir vėžį. Patekęs į gruntą, ipritas gali būti aktyvus šimtus metų. Du kartus - 1969 ir 1986 metais - danų žvejai, į kurių tinklus įkliuvo sprogmenų su ipritu, atsidūrė ligoninėje. Kol cheminės medžiagos, užklotos dumblu, ramiai sau guli dugne, ypatingos grėsmės nekelia, tačiau tereikia jas išjudinti, ir bangų pagautos iškils į paviršių. Jeigu oro temperatūra sieks ne mažiau kaip 14 laipsnių šilumos, garuodamas ipritas taps mirtinai pavojingas.
Kitos medžiagos, tarkim, tabūnas - nervų sistemą paralyžiuojančios dujos, patekusios į vandenį, savo blogąsias savybes praranda per pusantro mėnesio, bet per tą laiką spėja sunaikinti visus šalia esančius gyvus organizmus.
Gresia katastrofa
Vokietijos mokslininkai, atlikę tyrimus tuomet, kai dar nieko nežinojo apie saviškių užmačias tiesti dujotiekį, paskelbė, kad didžiausias cheminis pavojus turėtų kilti šiame dešimtmetyje. Jei taip atsitiktų, būtų pasaulinio masto ekologinė katastrofa. Pirmas įspėjimas buvo 1997 metais, kai prie Švedijos uosto Liusečilo priedugniniame vandens sluoksnyje buvo nustatyta nuodingųjų medžiagų koncentracija, šimtus kartų viršijanti foninę. Netrukus Bornholmo baseine Rusijos mokslinė ekspedicija gruntosemiu kartu su dugno nuosėdomis iškėlė iprito ir dumblo gumulų. 1992 metais Bornholmo salos pakrantėje aptikta 250 kg bomba, kurioje buvo 60 kg iprito. Aštuntąjį devintąjį dešimtmetį po mokomųjų bombardavimų Baltijos jūroje bangos į paplūdimius išmesdavo fosforo gabaliukų, kurie žalodavo gintaro rinkėjus.
Beltų sąsiauryje esančių medžiagų būklė tyrinėta 1971-1972 metais, o apie sprogmenis, esančius ties Liepoja, sužinota tik 1991-aisiais. Estijos teritoriniuose vandenyse tebėra apie 40 tūkst. minų, Lenkijos - sprogmenų paskandinta dvylikoje vietų.
Bėda ta, kad ES valstybių vienybė subyra į šipulius, kai prabylama apie ekonomiką. Atrodo, kad Europa, trokšdama užsitikrinti dujų tiekimą, nenori atsisakyti dujų vamzdžio tiesimo Baltijos dugnu. Tačiau jai nereikėtų pamiršti, kad kompromiso kaina gali būti pražūtinga - ji gali pažadinti kol kas dar snaudžiantį nuodingąjį slibiną, paveldėtą nuo Hitlerio bei šaltojo karo laikų.
