Kęstutis ASTRAUSKAS
Lošime svarbiausia - kortų tūzai,
O politikoj - daugybė pažinčių.
Seimo senbuviai prinokę lyg arbūzai,
Neapleidžia vis minkštų kėdžių.
Nors jau kelnių dešimtis sutrynė,
Nors pražilę lyg seni ožiai -
Nuolat suokia: puošia jie Tėvynę -
Turiningai, meniškai, gražiai.
Taip, Tėvynę kalbomis "dabina".
O reikėtų drąsiai vienąkart
Juos pagriebti už riebių sėdynių
Ir už nuodėmes be gailesčio išpert.
Nes įgriso jų veidai ekranuos.
Nusibodo pasaka ilga -
Kad gerai Lietuvoje gyvenam,
Nors ant stalo bulvė ir druska.
Nors bedarbiai po šiukšlynus knisas -
Ieško nuo alučio butelių.
Nors prie Merkio, Nemuno, Dubysos
Apsigint sunku nuo utėlių.
Seimo senbuviams vis tiek kapitalistų
Bus gyvenimas ir doras, ir šviesus.
Va, kad prisikeltų Jėzus Kristus,
Gal tada sulygintų visus?!
Bet... pakol Seime senukai sėdi,
Kol jie kelnių dešimtis sutrins,
Aš pradėjau jau tvirtai tikėti -
Niekas mūs nuo skurdo neapgins.
